Žirmūnų mokymo centre studentus mokanti sveikatos mitybos principų ir kulinarijos, maisto ekspertė Aida Čepukaitė pasakoja, kad patirtį apie maistą kaupia ilgus metus, svečiuodamasi ir gyvendama įvairiausiose šalyse bei pažindama skirtingas kultūras.
Apie 4 metus moteris Šveicarijoje mokėsi gastronomijos subtilybių: maisto gamybos, jo pateikimo, aukščiausio lygio standartų ir aptarnavimo. Pasisėmusi žinių apie klasikinę virtuvę, Aida toliau išvyko į Pietų Korėją dirbti ir įgauti dar daugiau žinių.
„Nespėjusi gerai išmokti kalbos, po poros metų ir vėl grįžau į Lietuvą. Per tą laikotarpį pasisėmiau kultūros, pakeliavau tame regione.
Šiuo metu nemažai laiko skiriu projektams, kurie yra susiję su sveika mityba ugdymo įstaigose bei ligoninėse. Turiu maitinimo verslą. Taip pat kartu su vyru esame įkūrę ūkį Molėtų rajone. Jame galima rasti visko – nuo daržovių iki gyvūnų“, – juokiasi A. Čepukaitė.
Pastaruoju metu dalį savo laiko bei dėmesio pašnekovė skiria ir socialiniams tinklams, kuriuose dalinasi naudingomis įžvalgomis bei patarimais apie maistą. Visai neseniai Aida apžvelgė cukraus ir saldiklių skirtumus bei jų naudą. Savo mintimis apie saldiklius, ar iš tiesų jie yra geresnis pasirinkimas nei baltasis cukrus, maisto ekspertė sutiko pasidalinti ir su tv3.lt naujienų portalo skaitytojais.
Kas tas saldiklis?
Aida pasakoja, kad saldiklius galima išskirti į dvi rūšis. Vieni iš jų yra natūralūs, o kiti – ne. Taip pat jie yra skirstomi į 3 tipus: cukrų ir kitus grynus angliavandenius, cukraus alkoholius ir kitus saldiklius, pavyzdžiui, aspartamą.
„Dažniausiai pati pirmoji asociacija žmonėms būna tokia, kad saldikliai yra angliavandeniai. Tačiau ne visuomet saldiklis yra grynasis angliavandenis. Kai kurios jų formos net ir neturi savo sudėtyje angliavandenių, pavyzdžiui, aspartamas, visiems žinomas kaip saldiklis, naudojamas „becukriuose“ produktuose.
Pavyzdžiui, cukraus alkoholiai nėra skaidomi burnoje, kaip kiti mums įprasti saldikliai, ir tai yra jų privalumas, kadangi jie negadina dantų emalio, todėl jie naudojami tokiuose produktuose, kaip kramtomoji guma.
Taip pat jie ne taip stipriai sukelia, o kai kurie beveik visai nesukelia spartaus cukraus arba gliukozės šuolio kraujyje, kas taip pat yra palanku žmonėms, turintiems diabetą bei esantiems diabeto rizikos grupėje.
Jų glikeminis indeksas gali būti ir 1, 13, ar 35, todėl sergant diabetu reiktų domėtis atskirai, pasitarti su gydytoju dietologu ir rinktis individualiai sau tinkamesnius“, – teigia A. Čepukaitė.
Visgi, maisto ekspertė pamini, kad per dažnai vartoti cukraus alkoholių yra nerekomenduojama dėl jų šalutinių poveikių: vidurių laisvėjimo, pilvo pūtimo, skrandžio skausmų ir panašiai. Kita vertus, jie yra nesiejami su vėžiniais susirgimais ar kitomis sveikatos problemomis, skirtingai nei aspartamas:
„Aspartamas, iš kitos pusės, priklauso kitai saldiklių kategorijai. Skaitoma, kad aspartamas neturi kalorijų, ir yra plačiausiai naudojamas kaip zero sugar gėrimų, neturinčių kalorijų, alternatyva, juos išlaikant saldžiais.
Taip pat jis yra plačiai naudojamas maisto produktuose, ypač pusfabrikačiuose bei užkandžiuose, kurie turi mažiau kalorijų, dažnai traktuojamuose kaip „dietiniai“, nors šis žodis ir naudojamas visiškai netinkamai.
Žmonės dažnai mano, kad aspartamo turintys produktai turi mažiau kalorijų ir yra sveikesni nei įprasti produktai, prisideda ir tai, kad tokie produktai dažnai ir kainuoja daugiau.
Aspartamo atžvilgiu yra padaryta nemažai mokslinių tyrimų ir jo perteklinis, netgi ir labai mažas kiekis, jau yra siejamas su visu sąrašu ilgalaikių sveikatos sutrikimų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, galvos skausmai ir migrena, vėžiniai susirgimai, smegenų augliai, priešlaikinis gimdymas, diabetas, svorio prieaugis bei nutukimas, kepenų sutrikimai, impotencija ir kt.
Ne vienas gydytojas dietologas teigia, kad nėra saugios aspartamo dozės ir jo vartojimo reiktų vengti. Ypač tada, kai yra tokios alternatyvos kaip cukraus alkoholiai diabetikams, – priduria pašnekovė.
Stevija ir rudasis cukrus
Vienas labiausiai paplitusių saldiklių žmonių tarpe yra vadinamoji stevija (steviolis), kuris turi mažą glikeminį indeksą ir nesukelia gliukozės kiekio šuolių kraujyje.
„Visgi, rekomenduojama arba leistina yra tik viena stevijos augalo forma. Stevija yra naudojama kaip cukraus pakaitalas, kadangi turi natūralų saldumą, tačiau lygiai taip pat jį turi ir klevų sirupas, medus. Manau priežastis, kodėl toks saldiklis tapo populiarus, yra ta, kad teigiama, jog jis turi mažiau kalorijų arba visai neturi.
Visgi, reikia suprasti, kad kartais mes tampame reklamos aukomis. Čia situacija labai panaši, kaip ir su baltuoju bei ruduoju cukrumi. Visi kalba apie baltąjį cukrų kaip apie „baltąja mirtį“, tačiau rudasis cukrus praktiškai yra tas pats.
Šiuo atveju išskirčiau tik šių cukrų kulinarines ir panaudojimo virtuvėje savybes ar skirtumus, tačiau jų maistinė vertė yra ta pati. Todėl jeigu dedate šaukštelį cukraus į kavą, kad ir kokios spalvos ar konsistencijos jis būtų, jis yra tas pats cukrus su minimaliais skirtumais“, – tikina Aida.
Maisto ekspertė toliau pasakoja, kad rudasis cukrus turi lygiai tokį patį kiekį kalorijų, kiek ir baltasis. Kartais jis gali būti netgi ir dažytas, o kartais – mažiau rafinuotas:
„Nuosėdų ar mineralinių medžiagų skaičiai nerafinuotame cukruje yra tokie maži, kad neturi jokios reikšmės, kurį iš jų valgysite. Vartokite tą, kuris jums priimtiniausias ir vartokite jo kuo mažiau, ar gryno ar pridėtinio, nerafinuoto ar dirbtinio. Vartoti mažiau saldiklio tiesiog yra geriau.“
Medus ir agavų bei klevų sirupas
Neretai žmonės vietoje cukraus mėgsta naudoti ir klevų ar agavų sirupą, tačiau vėlgi, tokie saldikliai, su mažomis išimtimis, yra lygiai tas pats cukrus. Išimtis tokia, kad, pavyzdžiui, agavų sirupo atžvilgiu glikeminis indeksas yra ženkliai žemesnis.
„Jeigu agavų sirupą dėsite lygiagrečiai vietoje cukraus, gal ir turėsite mažesnius gliukozės šuolius, bet visa kita lieka tas pats. Dažnai žmonės, gamindami su agavų sirupu, jo sau leidžia dėti daugiau nei cukraus, tačiau tai yra tiesus kelias į nutukimą, širdies ir kraujagyslių ligas.
Be to, kartais žmonės viską gardinti mėgsta ir medumi. Lygiai taip pat, jeigu jis yra naudojamas saikingai, medus nepadarys daug žalos organizmui. Visgi, reikėtų vartoti nepasterizuotą medų, o taip pat nepamiršti, kad yra nemažai žmonių, alergiškų bičių produktams.
Taip pat, nežinia, kiek mūsų rinkoje galima rasti nepasterizuoto, tikro medaus su „švaria“ sudėtimi, o ne jo mišinio. Medus kalorijų turi daugiau nei paprastas cukrus, jo visai negalima kaitinti, kadangi tokiu atveju jo ir taip nedidelė maistinė vertė visai išnyks.
Cukrus, medus, stevija, agavų sirupas yra tiesiog produktai, kuriuos saikingai galite keisti tarpusavyje pagal panaudojimą, skonį ir norą“, – tvirtai sako pašnekovė.
Pasiteiravus, ką tuomet geriausiai yra rinktis, Aida Čepukaitė juokaudama atsako – geriausiai vartoti tuos saldiklius ar cukrų, kuris jums patiems yra skaniausias tačiau vartoti jų kuo mažiau:
„Kaip natūralius gamtos saldainius galima vartoti uogas, vaisius, taip pat saikingai galime vartoti ir džiovintus vaisius arba gaminius su jais, kurie turi savybę lipti. Kadangi jie yra burnoje skaidomas produktas, turėkite omenyje, kad dažnai juos vartojant, jie gali gadinti dantų emalį ir dantis.
Vaisiuose yra cukraus – fruktozės, bet su vandeniu ir skaidulomis, kurios ateina su vaisiumi, jo poveikis oranizmui yra kitoks – teigiamas.
Kad ir kaip bebūtų, gliukozė pirmiausiai yra maistas mūsų smegenims, tolygus jos kiekis skirtingomis alkio fazėmis yra siekiamybė, o angliavandeniai yra ta maistinė medžiaga, kurios dienos eigoje turime suvartoti daugiausiai.
Stenkimės pridėtinio cukraus suvartoti kuo mažiau, ne daugiau nei 20-35 gramus per dieną. Viskas prasideda parduotuvėje, pirkinių krepšelyje, tad skaitykite etiketes, kuriose cukrus pažymėtas“, – nusišypsodama baigia pokalbį Aida.
NEMELUOK!!! Kažką iš aukščiau minėtų vistiek suvalgai...
