Nuo mūsų kelionės praėjo beveik pusė metų, o ausyse vis dar skamba harmoningas trijų vandenų ošimas ir tylus, bet veriantis "om", prieš akis vis dar švyti danguje išskydę rausvi gaisai, vis dar jaučiu tvilkinantį saulės įkaitintų olų karštį. Kanyakumari - Indijos pasaulio kraštas - dvasią išlaisvinanti ir pakylėjanti vandens ir dangaus begalybė.
Tamil Nadu valstijos miestelis Kanyakumari (Cape Comorin) - pats piečiausias Indijos taškas, skalaujamas Indijos vandenyno, Bengalijos įlankos ir Arabijos jūros. Induistams tai svarbi piligriminė vieta, kurioje garbinama deivė Devi Kanya (Šivos žmonos Parvatės inkarnacija).
Vandenų skalaujamose olose šalia Kanyakumari meditavo ir patyrė nušvitimą Svamis Vivekananda (1863-1902 m.) - vienas populiariausių Indijos dvasinių lyderių, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, pirmasis XIX a. paskleidęs induizmo idėjas ir jogos mokymą Amerikoje bei Europoje.
Deivės Kanya šventykloje
Kanyakumari nėra didelis miestas, čia gyvena tik apie 20 tūkstančių vietinių. Per porą viešnagės dienų nesutikome ir itin daug vakariečių turistų, dauguma čia atvykstančiųjų - indų piligrimai. Tad nesunkiai ir pigiai suradome kambarį viešbutyje pačiame miestelio centre, prie Kumari Amman šventyklos. Ši šventykla skirta jau minėtai deivei Kanya, kuri, pasak legendos, viena ranka nugalėjusi demonus ir grąžinusi pasauliui taiką.
Į šventyklą ateiname ne pamaldų metu, tačiau vis tiek sargybinis prie durų pareikalauja palikti saugykloje rankines. Vyrų reikalauja ir marškinius nusivilkti. Jokia indiška saugykla mes nepasitikime, tad į šventyklą einame po vieną, pasaugodamos viena kitos daiktus.
Iš akmens iškaltos šventyklos viduje vėsu, gana tamsu ir niūru. Puošmenų nėra, induistinių dievų skulptūrų - nedaug, tačiau daug kolonų, ant kurių pavaizduotos įspūdingų moteriškų parametrų deivės (ko gero, tai ir yra galingoji Kanya). Mums pasirodė keista šventyklos architektūra - joje daug tunelių, kurie, rodos, sukasi ratu. Taip besisukant prieini centrinį altorių, kuriame sėdi šventikas. Jis suteikia palaiminimą, renka aukas, įduoda šventų dažų. Išėjusi iš šventyklos lengviau atsikvepiu. Man ji pasirodė slegianti.
"Om"
Kitas lankytinas objektas Kanyakumari - memorialas Svamiui Vivekananadai. Memorialas yra 400 metrų nuo kranto atitrūkusiose olose, į kurias plaukioja garlaivis. Nuo kranto vandenyno bangavimas neatrodė didelis, tačiau tik įsėdusios į garlaivį pajutome supimą. Gerai, kad atstumas nedidelis. Pirmiausia laivas mus nuplukdo į salą, kurioje memorialas Vivekanandai. Statinys, suprojektuotas panaudojant visus Indijos architektūros stilius, pastatytas 1970-aisiais Vivekanandai atminti. Jo viduje - šventykla ir knygynas, kuriame gausybė mąstytojo knygų ir kitos dvasinės literatūros. Paslaptingiausia ir unikaliausia vieta memoriale - meditacijai skirta patalpa.
Tai nedidelė prieblandoje skendinti kilimais išklota patalpa. Jos centre apšviestas "om" ženklas - mistinės meditacijos objektas, induizmo religijoje simbolizuojantis šventą Višnaus, Šivos ir Brahmos trejybę, apibūdinantis aukščiausią Dievo įvaizdį. Pagal induizmo mokymą, iš transcendentinio "om" garso vibracijų atsirado Visata, todėl "om" mantra laikoma pačia švenčiausia. Tylus, tačiau sielą veriantis, šio garso įrašas nenutrūkstamai skamba meditacijų patalpoje.
Iš jos išėjusios laivu plaukiame iki kitos olos, ant kurios iškilusi Indijos Laisvės statula - 40,5 metro aukščio skulptūra šventuoju laikomam tamilų poetui Thiruvalluvar, kuris parašė etikos veikalą "Thirukkural".
Šį akmens šedevrą kalė daugiau kaip 5000 skulptorių. Skulptūra iškelta ant 11,5 metro postamento. Jo viduje yra laiptai, kuriais pakilus galima prisiliesti prie milžiniškų poeto pėdų. Thiruvalluvar skulptūra prie Kanyakumari iškelta 2000 m.
Iš ekskursijos prie Vivekanandos memorialą grįžome kaistančiomis pėdomis (pagal indišką tradiciją po olas ir pastatus jose vaikščioti galima tik be batų, o akmuo buvo labai karštas), bet ir pabudusiomis sielomis.
Paskutinė dovana
Paskutinį privalomą ritualą šiame pasaulio krašte - įbridimą į šventus vandenis - drauge su indais atlikome saulei leidžiantis. Kiekvieną vakarą, apie 18 valandą, trijų vandenų pakrantėje pradeda rinktis žmonės. Kiekvieną vakarą čia vyksta veiksmas panašus į mūsiškė Jūros šventę, tik šiek tiek mažesnio mastelio.
Kad prieitum prie vandens, pirmiausia turi prasibrauti pro aikštę, pilną visokiausių atrakcijų. Vaikai čia viliojami atrakcionais, smagiais niekučiais ir saldumynais, suaugusieji perka vaisius, turistams kišama viskas iš eilės nuo atvirukų, fotografijų ir kriauklyčių karolių iki gėlių girliandų ir segtukų į plaukus.
Pakrantėje visi susėda ir laukia saulės nusileidimo. Sėdi ir laukia. Kiekvieną vakarą. Induistai tiki, kad apsiplovimas vandeniu Kanyakumari yra apvalantis, tačiau kitaip nei Varanasyje, ne visi puola į vandenį. Būrelis moterų tik įbrenda su drabužiais, o linksmiausiai ir ilgiausiai turškiasi, per bangas šokinėja vaikai, paaugliai ir suaugę vyrai. Beje, nė vienas jų neplaukia toli, smaginasi tik prie pat kranto. Matyt, pavojinga.
Besileidžianti saulė viską užlieja švelnia, saldžia rausva spalva. Mums atrodo keista, kad saulė leidžiasi ne už horizonto, o dešiniajame krašte. Prie to, jog saulei nusileidus iš karto stoja tamsa - jau pripratome, tad patyrusios įspūdingiausią gyvenimo saulėlydį sukame link viešbučio. Kitą dieną laukia kelionė atgalios.
Iki Mumbajų grįžome greituoju traukiniu, į kurį persėdome Trivandrum mieste. Šią kelio atkarpą vakarine Indijos pakrante skirtingi traukiniai važiuoja nuo 1,5 iki 4,5 parų. Iš keliautojų buvome prisiklausę pačių baisiausių pasakojimų apie važiavimą traukiniais šiuo maršrutu, tad buvome nusiteikusios paskutiniam ir galbūt baisiausiam košmarui, juolab kad bilietus prieš keturias dienas iki kelionės gavome vargais negalais.
Didelei mūsų nuostabai, traukinys visai nebuvo perpildytas. Jame buvo tikras kondicionierius, maitinimas, vanduo 3 kartus per dieną ir net balta patalynė. Žodžiu, aukščiausia klasė. Paskutinė Indijos dovana mums.
Važiuodama klausiau traukinio bildėjimo ir vis dar girdėjau "om"... Kartais girdžiu jį ir dabar - gatvės gaudesyje, kompiuterio klaviatūros taukšėjime ir verdančios sriubos puode, Baltijos jūros šniokštime ir bėgančiose smėlio smiltyse...
Om...
"Keitimasis visada vidinis. Smulki žuvis nori pabėgti nuo ją persekiojančių priešų. Kaip tai padaryti? Užsiauginti sparnus ir tapti paukščiu. Žuvis nepakeičia nei vandens, nei oro, ji pati pasikeičia. Paika kalbėti apie blogį ir vargus, nes išorėje jų nėra. Jeigu būsiu atsparus pykčiui, niekada nebūsiu piktas. Jeigu nepasiduosiu neapykantai, niekada jos nejausiu. Apsivalykite patys, ir išorinis pasaulis taip pat pasikeis". Svamis Vivekananda
Jurga Petronytė
