Daugeliui, rodos, nuo vaikystės įkalta į galvą, kad mirties reikia bijoti, apie ją nekalbėti – tai Moniką (pavardė redakcijai žinoma) ir paskatino socialiniuose tinkluose susikurti paskyrą „Suvienyta buvime“, kuri tapo ne tik būdu dalintis informacija apie gedėjimo stadijas, procesą, jo palengvinimą, bet ir platforma bendrauti, dalintis ir pajusti, kad esi ne vienas.
„Kai patyriau netektį, jautėsi, kad žmonės nemoka, negeba, nenori apie tai šnekėti, o aš tuo metu tikrai norėjau apie tai kalbėtis. Artimųjų rate mes šnekėjome, mane palaikė, bet naujame rate pasakius, kad esu našlė, matydavau, kaip žmonės pasimeta ir nežino, kaip reaguoti.
Žmonės bijo, nedrįsta, kažkodėl galvoja, kad netektį reikia slėpti, apie tai nekalbėti. Aš noriu, kad žmonės nebijotų ir apie tai kalbėtų, noriu, kad žmogus, patyręs netektį, nesijaustų vienas ar kažkoks keistas, nes nėra nė vieno, nepatyrusio netekties“, – kalbėjo pašnekovė.
Našle liko vos 27-erių
Jos paskyroje it mantra skamba žodžiai „AŠ ČIA“. Viena vertus, kaip priminimas, kad ji čia yra tam, kad padėtų kitam, kuriam reikia, kuris neturi su kuo pasikalbėti. Kita vertus, „aš čia“ reiškia ir tai, kad žmogus, kurio netenkame, visada yra su mumis, nors ir neturi fizinio kūno.
Moteris atvirai sako – reikėjo laiko sukaupti savyje drąsą prabilti šia tema, įdėti ir nemažai darbo, gilinantis į sąmoningumą, psichologiją ir save, kad galiausiai suprastų: praradimas gali tapti atradimu.
Ji pati netektį patyrė prieš penkerius metus. Tada, būdama vos 27-erių, Monika neteko vyro, su kuriuo turėjo tuomet ketverių metukų dukrelę. Ir nors sakoma, kad staigi mirtis skausmingesnė nei, pavyzdžiui, ilgos ligos atveju, kai turime laiko pasiruošti ir susitaikyti, pašnekovė pabrėžia – skausmas tokiu atveju lygiai taip pat stiprus:
„Skausmingesnė staigi ar nestaigi mirtis – aš ilgai savęs to klausiau. Mano vyras sirgo onkologine liga, tai buvo ilgas, skaudus procesas. Nežinau, kokio sąmoningumo lygio turėtum būti, kad susitaikytum ir pasakytum sau: „Gerai, išbūname tą laiką kartu, praleiskime jį kaip galime geriausiai“. Priešingai, tai ilga kančia, tapati staigiai kančiai.“
Sunkiausi pirmieji metai
Kad ir kiek laiko turėtume susitaikyti su faktu, kad vieną dieną mirtis aplankys kiekvieną, artimojo netekčiai, greičiausiai, neįmanoma pasiruošti – niekas to nesitiki, nenori, neplanuoja ir, kad ir kokios būtų aplinkybės, ji smogia be galo skaudžiai.
Iš to kyla ir visos lydinčios emocijos: pyktis, neigimas, psichologų išskiriami penki gedėjimo etapai, kuriuos kiekvienas pereina. Perėjo ir Monika – per vienus lengviau, kituose kiek užstrigdama.
„Buvo daug neigimo, atrodė, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, tikėjau, kad kažkas įvyks, pasikeis ir to nebebus, viskas vėl bus kaip anksčiau. Pirmi mėnesiai buvo visiško neigimo laikas.
Ilgai buvau įstrigusi ir pykčio, pavydo stadijoje. Kadangi abu buvome jauni, kūrėme šeimą, viskas pasikeitė ir vyko absoliučiai ne taip, kaip tu tikiesi, būdamas jaunu žmogumi. Buvo pykčio žiūrint į jaunas šeimas, netgi į draugų, kurie turi „pilną“ šeimą, nes mes likome tik dviese su dukra“, – dalijosi Monika.
Sakoma, kad laikas gydo žaizdas, jam bėgant skaudžios emocijos nuslopsta. Laiko tėkmė atneša ir transformuojančias patirtis, kinta supratimas ir požiūris.
„Aš puikiai atsimenu, kai per laidotuves kažkas sakė, kad po metų bus lengviau ir galvojau tikrai trinktelėsiu tam žmogui, kas sako tokius dalykus per laidotuves. Po metų išties buvo geriau, bet tai vienas dalykų, kurių negalima sakyti gedinčiam žmogui.
Pirmieji metai patys sunkiausi, nes visus įvykius metuose turi išgyventi be išėjusio artimojo – Kalėdas, Velykas, visas šventes. Tai skaudžiausia, nes viską veiki kartu, o tada staiga viską reikia patirti jau nebe pilnu sąstatu“, – apie laiko vaidmenį gijimo procese kalbėjo moteris.
Į netektį kviečia pažvelgti šviesiau
Tik kažkuriuo momentu, jau pati nebepamena, kuriuo, Monika sako pasirinkusi gyventi toliau, neužstrigti liūdesyje, juolab, nebuvo laiko sėdėti ar gulėti ir liūdėti – ji norėjo ieškoti išeičių, kaip palengvinti susitaikymą, nes buvo atsakinga ir už mažą dukrelę.
Vis tik, nors ir nėra instrukcijų ar standartų, kaip su tuo gyventi, gyvenimas tęsiasi, tik jau kitoks – su kitokios kokybės supratimu, kas tas gyvenimas ir kas toji mirtis:
„Perėjus gedėjimo etapus išlaisvėji, supranti, kad gyvenime viskas labai greitai gali sugriūti, todėl labiau atsiveri gyvenimui. Tai vienas iš atradimų, apie kuriuos labai noriu kalbėti – visame skausme yra ir gyvenimo džiaugsmai.
Po netekties pradėjau auginti kitokią perspektyvą, kur labai padėjo tikėjimas, kad turbūt tai nėra viskas, ko mes susirinkome žemėje ir galiausiai sielos vis tiek kažkur dar susitinka. Daug žmonių, kurie patiria netektį, skaito knygą „Sielų kelionės“, nes ji pakeičia matymą ir suteikia paguodą, kad žmonės turi ne tik fizinį kūną, nes sielos vis tiek visada būna kartu.
Vyro mirtis buvo kaip pabudinimas, kad gyvenimas nėra mechaninis, kad esu čia dėl kažko daugiau. Perėjus visus gedėjimo etapus, mechaninis gyvenimas dingo. Pradėjau tikėti ir ieškoti prasmės, kodėl esu čia, galbūt esu ir tam, kad galėčiau, nors ir mažais kiekiais, padėti žmonėms ir juos įkvėpti, praradime atrasti.“
Moteris neslepia – labai lengva įklimpti į savigailos spąstus, netektį naudoti kaip pasiteisinimą savo veiksmams ar neveikimui, užsisukti vienoje ar kitoje gedėjimo stadijoje, sąmoningai nesuprasdamas, kada metas ištarti gana ir judėti toliau.
Paklausta, kas jai pačiai padėjo palengvinti gedėjimo kelią, Monika išskiria tris svarbiausius dalykus. Pirmiausia – tikėjimas, kad mirtis ne pabaiga, domėjimasis, kas vyksta po mirties. „Aš tikiu, kad vis tiek kažkokiame lygmenyje sielos bus ir yra kartu, kad meilė ir saugumas iš mano buvusio vyro kažkur sklando“, – šypteli ji.
Kaip antrą pagalbos priemonę ji išskyrė sportą – ilga vyro liga ir gydymas išsekino ne tik emociškai, bet ir fiziškai, o net kai mentalinis kūnas pavargsta, fizinis kūnas gali panešti daug daugiau.
Galiausiai, didele pagalba tapo ir darbas su psichologu, ne tik padedantis pereiti per visus gedėjimo etapus, bet ir pažvelgti į save iš kitos pusės, suprasti, kodėl netektį ar ją lydinčius jausmus reaguojama vienaip ar kitaip.
„Su draugais, šeima tikrai galima kalbėtis, bet iš patirties žinau, kad galiausiai pajauti sąžinės graužatį, kaip daug savo skausmo sukrauni ant artimųjų. Šiuo atveju psichologas yra tinkamesnis pasirinkimas“, – pridūrė.
Turi svarbią žinią visiems
Ne visiems lengva sukaupti savyje jėgas eiti pas specialistą, kitiems – kalbėtis apie tai su draugais ar artimaisiais, dar kiti pasirenka visiškai apie tai nekalbėti, todėl ir gimė socialinių tinklų paskyra „Suvienyta buvime“ – ne tik pradėti kalbėti tema, kuria daugelis vis dar renkasi tylėti, bet ir nušviesti ją kitokiomis, šviesesnėmis, spalvomis.
„Viešas dalinimasis tiek ir mano paskyroje, tiek ir kitų žmonių, yra paskata suprasti, kad tu nesi vienas, kuris tai patiria, tu gali apie tai kalbėti ir visada atsiras žmonių, kurie tave parems. Iš sovietmečio atėjusi perspektyva, kad negalima gailėtis ir nenoras, kad tavęs gailėtų, bet žodis gailėti čia netinka – kalbėkime apie paramos kultūrą.
Posovietinis suvokimas, kad mirus artimam žmogui laikai tai savyje ir eini toliau, nebeaktualus. Kiekvienas turi teisę gedėti, verkti, net depresuoti, bet svarbu, kad tai neužsitęstų ir save pagauti, kai tai užsitęsia per ilgai. Viešas kalbėjimas probleminėmis temomis ir parodo, kad visi tai patiria ir yra būdų, kaip tai palengvinti.
Nereikia bijoti apie tai kalbėti, išbūti savo emocijose, neslėpti jų, leisti sau nekaltinti savęs, kad blogai jautiesi. Bet visada tuo pačiu reikia ieškoti pagalbos, pokalbių su psichologais, saviugdos knygų apie emocijų priėmimą, pamąstymų apie prasmę – tai padeda viską susidėlioti.
Bandykime atverti sąmonę į platesnius dalykus, atrasti, ką galiu iš to pasiimti, suprasti, koks buvau laimingas, kad visa tai turėjau. Tai visiškas darbas su sąmoningumu ir su savimi – nevenkite to“, – žinutę visiems pasiuntė pašnekovė.
