Kai darbas – gyvenimo būdas
Žirgininkystės verslo studijas Kaune baigusios Aušros Girdenienės pirmoji pažintis su arkliais įvyko ten, kur prabėgo jos spalvinga vaikystė – kaime.
„Tai buvo darbinis arklys, – pasakoja moteris. – Pirmąkart ant jo užsėdau būdama vos ketverių. Įsikibau į karčius ir meilė arkliams visam gyvenimui tarsi augte įaugo į kraują, tad, kai baigusi dešimt klasių išvykau mokytis į Kauną, jau tvirtai žinojau, jog radau savo vietą gyvenime“.
Darbui su arkliais, anot ponios Aušros, vien noro nepakanka, būtinas visiškas atsidavimas.
Žirgininkystė Lietuvoje – daugiau hobis, gyvenimo būdas, kuriam, anot arklių mylėtojos, toli gražu ne kiekvienas turi fanatizmo.
Žirgininkystės galima išmokti per daugelį metų, tačiau tikras žirgininko jausmas perduodamas iš kartos į kartą.
„Prižiūrėti arklius nėra taip paprasta, kaip gali daugeliui atrodyti iš pirmo žvilgsnio, – tikina moteris. – Kiekvienas savo srities specialistas žino, kad norint gauti rezultatą, reikia įdėti daug darbo, meilės, kantrybės – reikia atiduoti visą save“.
Sūnūs gimė mylėdami arklius
Tai, jog arkliai poniai Aušrai kaip amžina liga, dar kartą moteris suprato būdama nėščia, kuomet paskutiniaisiais mėnesiais dėl savo pačios saugumo nebelipdavo ant arklio.
„Naktimis sapnuodavau, kaip sėdu ant arklio ir joju. Arkliai ypatingi gyvūnai, kuriems galima patikėti visas paslaptis ir problemas. Kartais net ir joti nereikia, užtenka prie jų pastovėti ir visa psichologinė įtampa dingsta. Gyvenimas nušvinta visai kitokiomis spalvomis, nei švietė iki tol“, – sako moteris.
Abu ponios Aušros sūnus jau gimė mylėdami arklius. „Vaikus užkrėčiau ta pačia liga, – šypsosi moteris. – Vyresnėliui buvo daugiau nei vieneri metukai, o jaunėlis dar nė metų neturėjo, kai pirmąkart juos arkliu pajodinėjau. Nuo to karto vos tik pamato arklį – taip ir traukia jais pajodinėti“.
Ponia Aušra sako, jog nėra amžiaus ribos, kuomet galima sodinti vaiką ant arklio, svarbiausia, kad sėdėdamas ant gyvulio nugaros, mažasis raitelis jaustųsi saugiai.
Džiaugsmas turi gydomųjų galių
Nors Lietuva ir turi senas žirgininkystės tradicijas, ponia Aušra sako, jog hipoterapija arba kitaip žirgų terapija mūsų šalyje – naujas dalykas.
Galbūt todėl psichologinės terapijos pratybas tradicinės medicinos atstovai vertina gana skeptiškai, tačiau tie, kas bent kiek susidūręs ar išbandęs hipoterapiją, nė neabejoja, kad gydymas žirgo judesiu teigiamai veikia tiek sveiko, tiek sergančio žmogaus kūną.
„Sveikiesiems tai puiki atsvara po įtemto, nervingo ir nejudraus sėdimo darbo ar mokslo, o buvimas gryname ore mažina irzlumą ir skatina optimizmą“, – dalijasi patirtimi ponia Aušra.
Kad gyvūnai gali padėti išvengti sveikatos bėdų, moteris įsitikino ant arklio užsodinusi savo vos pusantrų metukų teturintį berniuką, kuriam medikai diagnozavo raidos sutrikimą.
„Mažai kalbantis vaikas tapo atviresnis, labiau pasitikintis savimi, ėmė daugiau kalbėti“, – mena moteris. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos mažųjų ligoniukų mamos.
„Susirinko apie 20 įvairiaus amžiaus vaikų. Terapija truko tris vasaras. Tėveliai pastebėjo, kad jojimas ant arklio leido jų įvairias negales turintiems vaikams patirti teigiamas emocijas, įtakojančias tiek fizinę, tiek psichologinę mažųjų būseną. Turintys dvasios negales, kuriems sunku reikšti jausmus, tapo savarankiškesni, kai kurie jų ėmė atviriau bendrauti su pasauliu, liovėsi bijoti didelių daiktų, – pasakoja arklių mylėtoja. – Arkliai teikia palankias galimybes pamatyti pasaulį vertikaliai: iš viršaus į apačią, dėl ko jojikas jaučiasi daug nepriklausomesnis ant arklio nugaros, nei kada nors jam anksčiau teko jaustis“.
Prisilietimas prie arklio, spalva, specifinis kvapas, kanopų keliami garsai – visa tai stimuliuoja įvairias organizmo sistemas.
Arklių mylėtoja sako, jog žirgų terapija ypač efektyvi tiems vaikams, kurie serga cerebriniu paralyžiumi.
„Jodinėti naudinga, nes žirgas risnoja labai ritmingai, o sveiko žmogaus eisena taip pat ritminga. Šis panašumas gali padėti vaiko smegenims „prisiminti“ šiuos judesius. Tik svarbu nepamiršti, jog hipoterapija pati savaime nepadarys jokių stebuklų. Šis terapijos būdas turi būti sunkaus jūsų darbo visumos dalis. Turite stengtis patys kuo daugiau judėti, daryti medikų paskirtas mankštas. Stebuklų pradžia – jūsų pačių rankose“, – tikina ponia Aušra.
Ilona ŠNARIENĖ