Po apmąstymų valandėlės širdy nutūpia džiugios ramybės paukštė ir supranti, kad šeima – tai nuostabiausia, ką šiame pasaulyje žmogus gali patirti.
Piršlys – likimas
Likimui šios poros gyvenime teko vienas svarbiausių vaidmenų. „Bandymai pačiam rasti antrą pusę nedavė jokių rezultatų, – pasakoja Modestas. – O štai su Jurgita susipažinome visiškai netikėtai ir jau po keturių mėnesių nusprendžiau pasipiršti, nes nebekilo abejonių, kad galbūt reikia daugiau laiko vienam kitą pažinti. Viskas buvo aišku.“
„Iki santuokos draugavome išties labai trumpai. Tiesiog nebuvo jokių klaustukų. Santykiai klostėsi sklandžiai. Manau, tai likimas mums vienam kitą atsiuntė“, – šypsosi Jurgita.
Poros pažintis – puikus pavyzdys, kad tikrą meilę sutikti gali išgyvendamas visiškai eilinę dieną, tiesiog tąkart ėmė ir susitiko JIS ir JI.
„Dirbau Aristavos degalinėje, o Modestas iš darbo važiavo aplankyti tėvų“, – istoriją pradeda Jurgita.
„Užsukęs į degalinę pamačiau nuliūdusią merginą, ji man krito į akį, todėl važiuodamas atgal nusprendžiau sustoti čia papietauti. Kitaip tariant, leistis į artimesnę žvalgybą“, – karinius terminus pasitelkia Modestas.
„Jis valgė žuvį ir gėrė energinį gėrimą“, – iki smulkmenų susitikimą prisimena Jurgita.
„Kai atėjo laikas susimokėti, užkalbinau Jurgitą ir mudu susėdome pasišnekėti“, – toliau tęsia Modestas.
„Darbe niekad nesėsdavau kalbėtis su klientais, o šįsyk viskas tiesiog buvo kitaip. Čia turbūt likimas viską sudėliojo, – nusijuokia ji. – Taigi, pasikalbėjome, pasikeitėme telefono numeriais, pradėjome bendrauti ir pernai gruodžio 17 dieną jau atšventėme 15 metų pažinties sukaktį, o gegužę minėsime ir tokią pačią santuokos sukaktį.“
Ypatingos datos niekad nepamiršta
Gruodžio 17-oji – viena svarbiausių datų Valkiūnų šeimos istorijoje. Būtent ši diena tapo visko pradžia.
„Mes nuolat prisimename pažinties dieną. Kiekvieno mėnesio 17-tą dieną pasveikiname vienas kitą. Be gėlių, be šampano, bet pasveikiname. O gruodžio 17-ąją suruošiame šventinę vakarienę ar paminime kaip nors kitaip“, – pasidalija Jurgita.
„Mūsų pažinties data man svarbesnė nei sutuoktuvių ar gimtadienio data“, – atskleidžia Modestas.
Šeimos namuose atsirado dūmų? Atverkite langus!
„Jei žvelgtume per romantikos prizmę, aš esu naivus ir tikiu, kad pasaulyje egzistuoja kiekvienam skirta antra puselė, – sako Modestas. – Vis tik turint galvoje pasaulyje gyvenančių žmonių skaičių, tai tų antrų pusių gali būti daug.
Bet net ir susitikus dviem antroms pusėms, žmonės turi mokytis būti vienas su kitu, – išmintingai taria pašnekovas. – Laimingos šeimos pamatams vien pradžioje užplūstančio cukrinės vatos periodo nepakanka.“
„Taip, pirmaisiais pažinties mėnesiais daugiau niekas nerūpi – tik meilė, bet kol neparagauji bendro gyvenimo, buities, kuri anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina, tol nesupranti, kas iš tiesų yra santykiai ir buvimas kartu, – vyrui antrina Jurgita. – Tvirtai santuokai reikia visko po truputį: ir cukrinės vatos, ir vargo kartu.“
O ką gi daryti, kai užklumpa nesutarimai ir iš šeimos namų židinio ima virsti dūmai? Į šį klausimą pora turi šmaikštų, bet tikrą tiesą bylojantį atsakymą.
„Jei į namus prieina dūmų, tai atidarai langus ir išvėdini, – juokauja Modestas. – Tiesiog reikia susėsti ir pasikalbėti. Šiais laikais poroms ima trūkti nuoširdžios tarpusavio komunikacijos. Jei žmonės mokėtų kalbėtis, greičiausiai skyrybų būtų gerokai mažiau.“
Šeimyninio fabrikėlio sukurta pridėtinė vertė
Nors didelės šeimos planų Valkiūnai specialiai nedėliojo, bet kiekviena atžala pridėjo dar daugiau džiaugsmo ir pilnatvės.
„Mūsų šeimyniniame fabrikėlyje sukurta pridėtinė vertė yra 4 gyvybės, – vaizdžiai taria Modestas. – Vaikai yra mūsų neišmatuojamas ir neįkainojamas turtas.“
Pora įsitikinusi, jog geriausias vaikų auklėjimo metodas – asmeninis tėvų pavyzdys.
„Stengiamės vaikus išmokyti paprastų kasdienių dalykų. Pavyzdžiui, kad negalima ilgai pykti, reikia mokėti atsiprašyti. Būna, vaikas supyksta, užsispiria ir bando nekalbėti. Mes mokome, jog būtina kalbėti. Stengiamės, kad vaikai pažintų ir suprastų savo emocijas“, – pasakoja pora.
O Modestas pokalbio pabaigoje prasitaria apie savo svajonę.
„Norėčiau, jog žiemą visa šeima drauge su manimi išsimaudytų eketėje. Džiaugiuosi, kad Jurgita jau išdrįso kartu nerti į ledinį vandenį“, – tvirtu žingsniu pasistūmėjęs į priekį šypsosi Pelėdnagių „ruonis“.
