Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Suprantu, Birute, kaip skaudu jums netekti turbūt ne vienus metus puoselėtų santykių, drauge užgyventų dalykų, tarp kurių, neabejoju, buvo ir gražių. Retai poros nesigaili išsiskyrusios, nebent santuoka buvo juodas pragarėlis. Tačiau jei vyrai nekalba apie savo sielos reikalus, nesiguodžia, „džiaugiasi laisve su draugeliais“, tai dar nereiškia, kad jie lengviau pakelia skyrybas, o jų trumpas džiaugsmas baigiasi su buteliu.
Psichologiniai tyrimai rodo, kad vienišumas tampa vis didesne vyriškos giminės bėda. Be to, moterys lengviau ir greičiau nei vyrai priima savo vienišumą ir susitaiko su juo. Tai rodo ir vadinamieji vienišumo, taip pat ir slepiamo, balai, kurių psichologų testuojami vyrai visada surenka daugiau nei moterys. O į tiesų klausimą pokalbio metu, ar nesijaučia vienišas, psichologo klientas ima gynybiškai postringauti kažką apie savo nepaprastai svarbų darbą, automobilį, garažą, žvejybą. Jį slegiančią vienatvę vyras pripažįsta tik silpnumo akimirką ir tik mylimai moteriai, o į jos guodimą „Bet juk turi gerų draugų!“ atsako: „Stepas ir Jonas – mano nelaimės draugai, taip pat išsiskyrėliai“.
Matyt, įveikti vienatvę vyrui geba padėti tik moteris. O moters vienatvę gali išsklaidyti nebūtinai tik širdies draugas. Moters širdis platesnė, joje telpa dar ir vaikai, giminės, kaimynai, draugės, galop anūkai. Anot vieno kolegos, derėtų nesvarstyti, kam – vyrui ar moteriai, labiau skauda dėl iširusios santuokos ir kuris iš jų dėl to garsiai šaukiasi pagalbos. Žinoma, moteris! Vyras neskambins draugui, neverks į ragelį, neieškos psichologo, neris raminamųjų. Jis skandins savo gėlą alkoholyje, o mes ryte tik tai ir teužuosime, nepastebėdami paskandintos jo gėlos. Pajuokausiu, kad moteris viena sako, kita daro, o trečia turi galvoje. Vyrai gi dažnai nieko nesako, nieko nedaro, tačiau galvoje laiko viską – ir būtent tai neretai jį pribaigia pirma laiko.
Tvirtinimas, esą vienišumas žaloja vyrų sveikatą, susargdina depresija ir net kelia pavojų jų gyvybei, nėra perdėtas. Išsiskyrėlių, našlių, senbernių ar tiesiog praradusių mylimąją sveikata kaipmat pašlyja, atsiranda pavojingų skausmų krūtinėje, kyla minčių apie savižudybę. Mat vyrų išgyvenimai dažnai lieka neiškalbėti, netgi neišjausti ir kaupiasi jų širdyje. Bėgdami nuo vienatvės, vyrai užbėga nuo vilko ant meškos: persidirba, tampa darboholikais arba alkoholikais, geriausiu atveju egzistencialistais, tvirtinančiais, kad žmogus gimsta ir miršta vienišas, o prieš šią tiesą nenapūsi...
Vyrai neigia esą vieniši, mat visuomenė į tokius žvelgia įtariai, ne taip atlaidžiai nei į vienišes, ypač į vienišas mamas. Jei vyriškis, kuriam per trisdešimt, grafoje „šeiminė padėtis“ įrašo „vienišas“, daugeliui įdomu, kodėl: juk jo bendraamžiai senokai vedę, kai kurie – jau ne pirmą kartą. Tačiau dėl vienišos tokio pat amžiaus moters klausimų nekyla: vadinasi, nerado tokio, kokio ieškojo! Ar lengva rasti normalų vienišą tokio amžiaus vyriškį? Taigi gerbiama Birutė, raskite širdyje daugiau atjautos savo buvusiajam ir sau pačiai, nekaltinkite ir nebauskite nei savęs, nei jo dėl iširusios santuokos.
