Alkis, troškulys ir seksualinis alkis – valdo pasaulį, patinka tas mums ar ne. Į “mergišių” reiškinį reikia žiūrėti iš to taško. Vien tik juos smerkdami, mes nieko nesuprasim, nieko nepaaiškinsim.
Irena T. rašo: “Tuomet aš dar tikėjau jo pasakomis. Norėjau tikėti. Kai po metų toje pačioje Palangoje pirmąkart užtikau jį kitos moters lovoje (beje, numerio kaimynės!), jis nė nemanė teisintis! Pareiškė, kad mylėjo ir myli tik mane vieną ir neįsivaizduoja gyvenimo be manęs. O “visai tai fiziologijai” (jo žodžiai) neteikia jokios reikšmės. Ir prašė manęs irgi taip pat žiūrėti į tas jo “silpnybes”. Mama man tada pasakė keistą frazę, kurios iš jos nesitikėjau išgirsti: ”Net jei jis iš tikro ką nors turėjo, juk matai: jis tave myli, be tavęs negali gyventi. Taip labai retai būna”.
Sudėtingiausia moteriai šioje situacijoje – išsižadėti mergišiaus, kuris visais kitais atžvilgiais yra “idealus vyras”. Kur kas lengviau kartą ir visiems laikams nutraukti santykius su vyru, kuris, būdamas neištikimas, nesirūpina nei tavimi, nei vaikais. Sprendžiant iš visko, Irenos vyras priklauso tiems neretai pasitaikantiems donžuanams, kurie būdami šeimos maitintojais, kartu įkūnija rūpestingą vyrą, puikų tėvą ir... lovelasą.
Irenai nepriimtini vyro nuotykiai, bet tuo pat metu ji vertina kitas jo savybes. Irena supranta, jog vyras neturi svarbiausio, kas reguliuotų jo poelgius kitų moterų atžvilgiu – ištikimybės sampratos. Jam tai tuščias ir nereikalingas žodis. Irenai reikia bandyti kalbėtis su vyru, atvirai jam pasakyti (neužgaunant jo savimeilės) apie savo skausmą, kurį šis jai atneša. Jei vyras ją myli, ji turi šansą, kad jame prabils sąžinė, tai yra jis pamatys save iš šalies, kaip būtybę, atnešančią skausmą artimam žmogui.
Bet jeigu Irenos vyras kur kas primityvesnis žmogus, jei kalba neina apie meilę, Irenai reikia apsispręsti, ar jos savimeilė pasirengus priimti Arūną tokį, koks jis yra. Jei visą laiką nepalieka pažeminimo jausmas, geriau išsiskirti. Vis tiek ankstesnių jausmų atgaivinti nepavyksta, ir išsiskyrimas neišvengiamas. Būna moterų, kuriuos išsiugdo filosofinį požiūrį į jas žeidžiančius dalykus, ir taip išsaugo sutarimą, šeimą ir …vyro dėkingumą. Nors iš moralės pozicijų tai nepateisinama, iš psichologinio taško moteris, teoriškai, gali priimti nesibaigiančius vyro nuotykius kaip eilinę jo “silpnybę”.
Kas gi yra “mergišius” iš psichologinio taško? “Mergišius” – be abejo, kasdieninės moralės sąvoka. Ji reiškia vyrą, neturintį draudimų, sulaikančių jį nuo troškimo intymiai suartėti su moterimis. Kadangi tokia laisvė gresia sugriauti tradiciškai suvokiamą šeimą (besiremiančia abipuse ištikimybe), tai moralė mergišių smerkia. Tačiau kultūroje jis žinomas kur kas kilnesniu ir nevienareikšmiu Don Žuano vardu. Į pastarąjį psichologai žiūri kaip į archetipą, gyvenantį kiekvieno vyro pasąmonėje.
Ar tą reiktų suprasti taip, jog bet kuris vyras – Don Žuanas? Ir taip, ir ne. Už kiekvieno iš archetipų slepiasi gilus instinktas. Bet auklėjimas, moralės normos instinktus pažaboja. Daugelis archetipų gali pasireikšti ne gyvenime, o pasąmonėje – sakykim, sapnuose. Arba kūryboje. Daugelį vyrų, kurie nėra buvę žmonoms neištikimi, lanko sapnai, kuriuose jie valdo ištisus haremus. Šis archetipas įgimtas (beje, kaip ir bet kuris kitas). Čia nėra jokio “palaidumo”.
Vadinasi, jų elgsena pateisintina? Anaiptol ne tą norėjau pasakyti. Erotiniai ir pornografiniai filmai, žurnalai, laisvas ir nekompleksuotas elgesys su moterimis (su po to sekančiu, kaip galima spėti, fantazavimu), leidžia vyrui pabūti Don Žuanu, taip sakant, iš tiesų juo nesant. Juk mums svarbiausia – patenkinti vieną ar kitą archetipą. Ar tai daroma pasitelkus apgaulę (fantaziją), ar tiesiogiai – psichikai neturi reikšmės.
