Linkusi visuomet kaltinti vyrą (“išsiblaškėlis”, “vėpla”, “mergišius”)? Atsargiai! Ne visada vyrai kalti.
Olga ?. rašo: «Jau įpratau, kad Justas nežiūri mūsų dukters. Šią vasarą ilsėjomės Palangoje, turėjau visąlaik viskuo rūpintis. Jei ką nors pamiršdavome pasiimti į pliažą, tai tas, žinoma, būdavo dėl mano kaltės. Jis buvo toks atsijungęs, kad kartais nesuprasdavo, ką jam sakau. Mūsų dvimetei dukrelei išbėrė veiduką: o jis nė nepastebėjo! Man reikėjo visąlaik žiūrėti, kad ji neitų pernelyg arti prie vandens. Dukrytė sako: man va čia pilvuką skauda; aš baisiausiai persigandau, kad apendicitas. O jis tik perklausė: “Koks dar pilvukas?” – ir vėl užsidengė laikraščiu!”
Justas galbūt yra tiesiog egoistas (ir būtent egoizmu jį kaltina Olga). Bet ne kiekvienas vyras, kuris nėra toks pat nerimastingas ir jautrus poilsio metu kaip moteris – egoistas. Ilgus tūkstantmečius moters smegenys formavosi taip, kad atitiktų jai patikėtą “židinio sergėtojos” vaidmenį. Tuo metu, kai vyras medžiodavo ar kaudavosi su priešais kažkur toli nuo šeimos židinio – moteris saugojo vaiko gyvybę ir sveikatą. Iš čia – jos perdėtas dėmesys mažiausiam vaiko negalavimui ar jo alkiui.
Ilsėdamosi esate budrios, o vyras kietai miega. Skirtingai nuo moterų smegenų, kurios, remiantis skanavimo rezultatais, poilsio metu išsaugo apie 90 procentų savo elektrinio aktyvumo, 70 procentų vyro smegenų aktyvumo tampa inertišku. Tai yra, jei vyras miega, tai jis iš tiesų miega, o kai miegate jūs, tai dalis jūsų smegenų ne ilsisi, o budi, ypač tuomet, kai namuose yra kūdikis.Pamąstykime, kodėl vaikas, įsidūręs pirštelį, dažniausiai bėga skųstis būtent jums, o ne tėvui? Ir kodėl mintis: “O ar tik jis ne alkanas? Ar jam nešalta?” – dažniausiai kirba jūsų, o ne vyro galvoje? Ar tik dėl to, kad vyras – didesnis egoistas?
Jūsų jautrumas, nerimastingumas (netgi sapne), kurių kartais veltui ieškote vyre (“ir kaip jis gali taip ramiai miegoti?!”) – jūsų smegenų nuopelnas.
Kitas pavyzdys. Gerda T. rašo: “Nuolat pykstamės su Arnoldu dėl to, kad jis niekada negali rasti savo daiktų. Tipiška scena: “Tavo kojinės – viršutinėje lentynoje, vakar mačiau”. “Jų ten nėra!” “Gerai pasižiūrėk!”. Viską išvertė. “Jų ten nėra!” “O čia kas?!”. Ir taip vos ne kasdien. Tiesiog pavargau. Kiekvieną kartą reikia vaikščioti iš paskos ir rodyti, kur kas padėta: spintoje, šaldytuve, netgi mūsų automobilio bagažinėje!”
Jei Gerda žinotų, kad dėl visko kalta Arnoldo akies sandara, ji mažiau širstų ant savo gyvenimo draugo. Moteriai geriau išsivystęs periferinis regėjimas, o vyrui – regėjimas į tolį. Moters regėjimą nulemia 45 laipsnių kampas iš abiejų galvos pusių, dar tie patys 45 laipsniai virš galvos ir po ja. Tokios konstrukcijos dėka moters akis gerai mato tą, kas yra arti. O vyras, kaip sakoma, “nemato to, kas jam padėta po nosimi”.
Jeigu reikalingas daiktas yra šaldytuvo ar bagažinės gilumoje – vyras turi daugiau šansų jį iškart pastebėti. Bet jei pastarasis yra arti jo, jis tučtuojau ims rėkti, kad nieko neranda. Suprasti, kaip galima nematyti to, kas yra tau “panosėje” (ir, atitinkamai, nesusierzinti), gali tik ta, kuri žino apie vyro ir moters regėjimo ypatumus.
Kaip tvirtina mokslininkai, istoriškai tą galima paaiškinti tuo, jog vyras šimtmečiais leido laiką atviroje erdvėje, medžiodamas žvėris beribėse stepėse ir dykumose. Išgyvendavo tik tie vyrai, kurių regėjimas “į tolį” būdavo geresnis (pakankamas pastebėti tolumoje netgi smulkų gyvūną).
Moteris, tuo metu likdama namie, buvo priversta žvalgytis aplinkui, “apie save”, nuolat būti pasirengus pastebėti menkiausią lizdui gresiantį pavojų. Išgyvendavo tos moterys, kurių regėjimas buvo surėdytas taip, jog jos matydavo net ir tai, kas dedasi už nugaros. Taip moteriai palaipsniui išsivystė “artimas”, šoninis regėjimas.
