Ką daryti, jei vyras tapo svetimas? Jei šeimos nebėra, bet yra vaikai, kurie myli tėvą?
„Už lango pavasaris, o mano šeimoje siaučia uraganiniai vėjai... Ar verta gyventi vien tik dėl vaikų ir vaidinti idealią šeimą? Tiesiog aš planuoju skirtis su savo sutuoktiniu, bet labai sunkiai sprendžiasi šis klausimas. Jau kurį laiką mes gyvename atskirai, ir aš tuo labai džiaugiuosi, bet kai tik susitinkame ir pradedame diskusijas, prasideda tikras karas. Aš tiesiog nenoriu pradėti iš naujo, nes tai ir neįmanoma, galima būtų tik tęsti gyvenimą kartu toliau.
Man atrodo, kad jau gimus antrajam mūsų vaikui aš pajutau krizę, kuri tęsėsi metų metus. Taip, buvo problemų, mes gyvenome kartu su mano mama, mes niekada negyvenome vieni kaip šeima. Mama mirė, ir lyg atsirado galimybė kažką keisti mūsų šeimyniniame gyvenime, bet aš to nenoriu. Tiesiog visai netikėtai gyvenime atsirado kitas vyras, kuris įvedė į mano gyvenimą kiek šviesesnių spalvų. Kai vyras tą pajuto, o galų gale ir sužinojo, prasidėjo tikras pragaras… Bet taip, matyt, elgiasi dauguma įskaudintų vyrų, nes įžeista jų savigarba.
Mes mėginome nutraukti visus santykius su tuo kitu vyriškiu, bet nieko iš to neišėjo. Mes vis tiek susitikinėjame, nors abu suprantame, kad ta mūsų draugystė neturi ateities. Aš galbūt egoistiškai elgiuosi, paisydama tik savo interesų, o ne savo šeimos... Pagarbiai, Birutė”.
Jūsų situacija tipiška. Jaučiate, kad morališkai būtumėte smerkiama (jūsų antrąjį vyriškį kiti pavadintų tiesiog “meilužiu”): išeina, kad būtent jūs griaunate šeimą. Dėl to reiktų pradėti nuo savęs: sąžiningai paanalizuoti, kiek esate kalta šioje situacijoje. Skyrybos visuomet sunkus dalykas.
Štai kokiais atvejais rekomenduojama skirtis: jei nėra vaikų, jei „antrąjį vyrą“ labai stipriai mylite (ir jis jus), jei antrasis vyras laisvas ir yra pasirengęs jus vesti.
Iš jūsų laiško neaišku, kiek tą antrąjį jūs mylite (ir jis jus), ar tai įprotis, ar tai tikras jausmas: kalbate ne apie meilę, o apie „draugystę“. Turite du vaikus, kuriems tėvo išėjimas ir svetimo vyro atėjimas gali tapti psichine trauma. Pagaliau rašote, kad jūsų draugystė neturi ateities (galima įtarti, kad jis vedęs).
Mano nuomone, jums vis dėlto neverta skubėti, nes tokių skyrybų padariniai nenusakomi. Pagrindinės jūsų problemos su vyru – jausmai. Jūs keliate vienas kitam susierzinimą, susikaupė nuoskaudų, todėl nieko neišeina. Ar pasirengęs jūsų vyras pervertinti savo jausmus? Ar jūs pasirengusi? Tam reikia pasisemti kantrybės, pasikliauti laiku ir liautis traumavus vienam kitą. Turi pamažu atsirasti kitas žmogaus įvaizdis. Dabar įvaizdžius lemia neapykanta, priešiškumas.
Kaip galima pakeisti jausmus? Tai labai sunku. Jie nepasiduoda mūsų valiai. Štai keletas patarimų. Pasistenkite prisiminti vyrą tokį, kokį jūs sutikote. Juk jį mylėjote, kai tekėjote. Galų gale jis yra jūsų vaikų tėvas. Buvo ir kilnūs jausmai, laimės akimirkos. Neatiduokite to praeičiai! Pamėginkite atgaivinti savo atmintyje. Tą patį turi padaryti ir vyras.
Kad pakeistumėte nuomonę apie save, pakanka atsisakyti “besiginančio” vaidmens. Padarykite savo vyrui ką nors malonaus, kad jis jumyse išvystų kitą žmogų, prisimintų jus. Bet tą turi daryti ir vyras. Kiekvienas turi prisiimti dalį atsakomybės, o ne viskuo kaltinti kitą.
Galiu spėti, kad tarp jūsų nebėra arba beveik nebėra intymių akimirkų. Jei taip, kol jų neatnaujinsite, įtampa ir priešiškumas nesumažės. Intymus suartėjimas jau pats savaime sukelia pasitikėjimą ir sušvelnina jausmus. Jis atpalaiduoja ir žmogų daro geresnį. Žinoma, intymių santykių atnaujinimui reikia psichologiškai pasiruošti, turi sumažėti neapykanta.
Bet jei jūsų abiejų savimeilė yra pernelyg įžeist, jei nenorite taikos ir išsaugoti šeimą, mano patarimai yra nereikalingi.
