Ar turi vyras pasakoti moteriai apie savo mintis ir jausmus? Ar tas sustiprina meilę? Ar tas negadina jo „įvaizdžio“? Kas geriau - užsidaręs („mažai suprantamas“) ar plepus („suprantamas“) vyras?
Alma V. rašo: „Vyras anksti neteko tėvų, augo našlaitis. Nuo to laiko, kai susituokėm, jis tapo mano pačios dalimi. Sukūriau jam sąlygas, kad apsigintų disertaciją, padarytų karjerą universitete. Galima sakyti, kad jei ne aš - jis nebūtų tuo, kas yra. Dabar jis docentas, žinomas savo aplinkoj filologas…
Jei jam sunku - jis turi petį, ant kurio gali išsiverkti. Esu pirma, kam jis patiki savo jausmus. Kai jam pasitaiko nemalonumų darbe, kartais net skambina man iš universiteto, norėdamas pasipasakoti, pasitarti. O kai sužinojo apie savo straipsnį, nelauktai išspausdintą prestižiniame užsienio žurnale, jis net paleido studentus, atvažiavo pas mane į firmą. Mes nuėjome drauge išgerti šampano į artimiausią kavinę.
Mano pažįstamos manęs klausia, kaip galiu gyventi su tokiu vyru. Jos mano, kad maniškis elgiasi „nevyriškai“. Neseniai geriausia draugė pasakė: „Mane antrą dieną imtų pykinti nuo tokio artumo“. O pačios vyras turi meilužę, jie nuolatos pykstasi. Kita mano draugė vyro iš viso nemato - puolė stačia galva į verslą, net nakvoja darbe, kad neleistų pinigų keliui. Žinau, kad jos tiesiog pavydi man laimės“.
Įprotis pasakoti apie savo jausmus ir mintis žmogui susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Bet koks vaikas jaučia poreikį išreikšti žodžiais savo vidinę patirtį. Tai jo vystymosi sąlyga. Kalbėdamas vaikas įsisąmonina tai, ką jaučia ir galvoja. Ateityje tas taps jo intelektinio išsivystymo pagrindu.
Jeigu šalia vaiko nėra žmonių, kurie gali ir nori jį išklausyti, išsiugdo - visam gyvenimui - įprotis slėpti savo jausmus ir mintis. Faktiškai tas reiškia, kad daugelis jų lieka neįsisąmonintų. O tas neretai kenkia psichinei sveikatai.
Kita vertus, yra tėvų, nesuprantančių, kad vaikui reikia kažkokių intymių jausmų, apie kuriuos niekas nežino. Taip pasitaiko, kai vaikas vienintelis, pernelyg mylimas. Tokie tėvai nori būti informuoti „apie viską, kas vyksta jo sieloje“. Jie lenda prie vaiko su nesibaigiančiais klausimais apie tai, ką jis jaučia, ką galvoja kiekviename žingsnyje. Nenoras atsiverti priimamas kaip akiplėšiškumas. Vaikui primetamas kaltės jausmas už tai, kad jis ne viską papasakojo.
Tapęs suaugusiu, toks žmogus tebejaučia nuolatinį poreikį išsipasakoti. Todėl jis ieško sau žmonos „mamytės“. Bet kadangi tas poreikis yra susiformavęs vaikystėje, jis neatitinka nei jo, kaip suaugusiojo, padėties, nei situacijos. Antai vyras pasakoja apie savo pačius menkiausius, besikeičiančius jausmus ir mintis. Kodėl jis taip daro? Tiesiog yra nepratęs, kad būtų kas nors, ką žino tik jis vienas. Jei taip vis dėlto nutinka, jis jaučia nesuprantamą įtampą ir norą „išlieti sielą“. Iš tiesų jame gyvena vaikas (dėl to tokio tipo vyrai ir priimami kaip infantilūs).
Moters pozicija tokioje situacijoje - paisyti vyro poreikių, jei tas nesudaro jai problemos, bet ginti savo interesus, jei pajunta, kad „begalinės išpažintys“ kenkia jos jausmams ir sveikatai. Geriausias kovos būdas tokiais atvejais - nuoširdus pokalbis su vyru. Pamėginkite jam paaiškinti, kaip pavargstate, kokį jį norėtumėte matyti. Duokite vyrui veidrodį, kuriame jis išvystų save.
Supraskite, ar vyras nepiktnaudžiauja jūsų pasirengimu jį išklausyti? Ar jis palieka jums galimybę „papasakoti apie save“? Ar jam jūsų vidinis pasaulis yra tiek pat įdomus kaip savasis?
Iš pat pradžių pati nustatykite atvirumo ribas. Juk daugelį atvirumo atvejų, to nejausdama, pati provokuojate.
Jo darbe įvyko konfliktas? Jis nemiega naktimis? Nuodėmė būtų neišklausyti, nenuraminti (galbūt pačiai reikėtų jį išklausinėti, kas nutiko).
Jo santykiai su giminaičiais, draugais? Būkite atsargi! Geriau į tokius reikalus nesikiškite. Išklausykite jį, bet nieko konkretaus nepatarkite. Leiskite jam subtiliai suprasti, kad tai jo problemos. Kad neatsitiktų kaip Dovilei, kuri patarė vyrui susitaikyti su vaikystės draugu, o tas draugas vėliau dar kartą niekšiškai pasielgė su jos vyru. Dėl visko kalta liko Dovilė.
Taip pat atsargiai žiūrėkite į tokio tipo atvirumus. „Viktoras kartą pasakė, kad esu jo „sielos mama“, - rašo Ilona R. - Jis, anot jo, taip manimi pasitikėjo, kad netrukus po vestuvių ėmė man pasakoti viską, ką tik galvojo ir jautė. Tarkim, su nuostaba sužinojau, kad jį jaudina moteriški apatiniai, išdžiaustyti balkonuose, kad jį traukia storos moterys. Kitą kartą jis prisipažino, kad jam norisi būti man neištikimam, bet jis nedrįsta, nes nenori sukelti man skausmo. Jei jam patikdavo mano draugė, jis galėjo pasakyti tiesiai šviesiai, kad norėtų su ja permiegoti. Jis tą vadina „aukščiausiu pasitikėjimo manimi laipsniu“.
Viktoras pavertė savo žmoną nemokama psichoterapeute. Jis piktnaudžiavo jos pasirengimu išklausyti. Kiekvienas vyras, net jei jis ne iš plepiųjų, jaučia tam tikrą poreikį pasakyti tai, kas jo sieloje. Bet daugiausia nuo moters priklauso neleisti jam tapti egoistu. Tam nereikia bijoti sakyti vyrui apie savo nuovargį, susierzinimą, nereikia bijoti skųstis dėl jus jaudinančių problemų. Tegul vyras ima jus pastebėti. Išklausydama jį, reikalaukite dėmesio sau.
