„Matau aplinkui daug kerštingų žmonių, o jau meilės reikaluose kerštaujama be jokio saiko, ypač čia pasižymi moterys. Iš kur tik imasi tie bjaurūs dalykai?“ – stebisi Visalva iš Vilniaus r.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Kerštas atrodo daugumai normalus ir natūralus atsakas į patirtą įžeidimą ar praradimą. Savo prigimtim tai – pirmykštis veiksmas, infantili savigyna, primityviausias teisingumo aktas, neva atkuriantis jėgų pusiausvyrą. Kerštauja vaikai, katės šunys.
Taigi poreikis kerštauti yra instinktyvus, neracionalus, kaip ir lytinis geismas, kurį kai kurie žmonės painioja su meile. Tačiau būtent iracionalūs potraukiai jiems gali tapti galingomis paskatomis veikti. Kai kurioms primityvios galvosenos (atleiskite, nerandu kito žodžio) moterims kerštas yra magiškas ginklas. Jos tiki, kad buvusiam mylimajam kerštaujant suteikta kančia turi magiškos galios: „Dabar ir tu kentėsi taip, kaip aš kentėjau, kančia susies mus taip pat, kaip kadaise siejo meilė!“
Moterų kerštas neretai būna subtilus, klastingas: kartais sukuriamas nuodugnus keršto planas, tam pajungiami kiti žmonės. O vyrai kerštą laiko veikiau atpildu, kardu, kuriuo neva teisėtai vykdomas primityvus teisingumas. Vyro kerštas būna tiesus ir brutalus, dažniausiai įgyvendinamas kumščiais: tarkime, neištikima žmona pamokoma taip, kad ilgam prisimintų, o įžeidėjas kviečiamas į dvikovą. Geriausiu atveju, nes kartais tam surenkamas visas baudžiamasis būrys... Būna ir atvejų, kai griebiamasi padegimo ar kito baisaus dalyko. Tiesa, šis ginklas nelegalus, todėl naudojamas slapčia: civilizuota visuomenė smerkia kerštą kaip amoralų ir aktą. Tačiau viena skelbiama, kita daroma. Primityvūs dalykai ypač veši politikoje. Atsiverskite naujienų puslapį ir rasite straipsnį „Maskvos kerštas Lietuvai“. Kraujo kerštu baisimasi it barbarišku papročiu, tačiau beviltiškai įstrigusio kruvino Izraelio ir Palestinos konflikto esmė yra ne kas kita, kaip kraujo kerštas, kuris įsuko tikrą smurto ratą, o jame žūsta daugybė niekuo dėtų žmonių.
Keršyti, kiršinti – tai vienos šaknies žodžiai, ir abu šie veiksmai niekur neveda – nebent į pražūtį. Ir mūsų parapijoje kerštas neretai laikomas pateisinamu dalyku: „Te aukščiausiasis atleidžia, o mes tau atkeršysim!“ Ir mūsų politikai, kai jiems prispaudžia uodegą, kai išviešinami juodi jų darbeliai, šaukia apie priešininkų kerštavimą.
Tačiau tai smerkiant dera pradėti nuo savęs. Dažnai nematome krislo savo akyje ir dairomės rąsto kito akyse. Svarbu pastebėti savo paties nevalingą norą keršyti ir valingai jį sustabdyti. Ne taip lengva išgyvendinti šią ydą į, mat ji susijusi su labai stipriu, ardančiu sveikatą ir gyvenimą dalijančių jausmu – neapykanta.
Kerštingas žmogus yra neapkenčiantis žmogus, pasaulyje besijaučiantis atstumtas, paniekintas, nuskriaustas. Nuo čia reikia ir pradėti – gydyti šias senas jausmines žaizdas, ir be psichologo pagalbos, bijau, bus sunku išsiversti. Tačiau kai kuriuos, regis beviltiškus kerštautojus išgydo pats gyvenimas, nors jo metodai būna ir labai žiaurūs. Štai viena moteris, siekdama atkeršyti ją palikusiam vyrui, vogčia atsuko tarnybinio jo automobilio ratą ir vos nepražudė niekuo dėtos jo kolegės, kuri sėdo prie jo vairo...
Nekask duobės kitam – pats įkrisi: ši patarlė apie kerštą. Tad patarčiau jums, gerbiama Vislava nesistebėti kitų kerštingumu, o pagalvoti, ar visada naudojate savo kastuvą pagal paskirtį, t. y. tik taikiems sodo darbams. Liaudies išmintis sako, kad dažniausiai kitus žmones pirštais badome dėl to, kas ir mums nesvetima.
