Vakaruose moralė seniai nesmerkia vyro, kuris seksualinio poreikio perteklių patenkina su kita moterimi. Pas mus visuomeninė nuomonė kol kas nepasirengus pripažinti „ypatingo vyro poreikio“ (nors, jei to poreikio nebūtų, žmonija būtų seniai liovusis egzistuoti).
Tradicinės moralės idealas – vyras, kuris slopina savo instinktus, gėdisi savo grynai fiziologinių poreikių. Bet kiek žmogiška prigimtis neatitinka tos moralės, rodo bent jau vyriškos „neištikimybės“ statistika lietuviškame kaime (kuris yra tos moralės nešėjas).
Rūta rašo: „Jei vyras vaikšto pas kitą moterį – visos turi puoselėti tuos pačius jausmus, visos turi į tai žiūrėti vienodai (tai yra „piktintis“, „keikti vyrą“, vaidinti auką ir t. t.). O kodėl? Nieko tokio nejaučiu. Nelaikau savęs auka, o Tomo, vyro, nelaikau niekšu. Aš visiškai jį suprantu. Jis vyras, iš prigimties jo poreikis tiems dalykams nesulyginamas su manuoju. Jų ryšys tęsiasi metus. Tuo sunku patikėti, bet draugaujame trise, padedam vienas kitam sunkią minutę. Su Raimonda mane sieja šilti jausmai.“
Iš pirmo žvilgsnio Rūtos situacija iš tiesų netipiška. Ji pavargo nuo lytinių santykių su vyru, kuris yra labai seksualus. Ji nieko nekalba apie malonumą, kurį patiria intymumo akimirkomis. Visiškai galimas dalykas, kad Brigita yra frigidiško tipo moteris (tai yra šalta seksualine prasme). Tokiu atveju susiduriame su tipiškesniu atveju: žmona nejaučia poreikio lytiškai santykiauti, o vyras, atvirkščiai, pasižymi aukštesniu, nei vidutinis seksualumu. Konfliktas neišvengiamas.
Pats gyvenimas suranda išeitį susiklosčiusioje situacijoje. Ir Rūtos istorija – viena iš tokių spontaniškų išeičių. Prieš vyrą šioje situacijoje atsiveria trys keliai: arba jis valdosi, kaupdamas savyje įtampą (kas neišvengiamai baigsis susierzinimu žmona), arba naudojasi prostitutės paslaugomis (kas pavojinga tiek jo, tiek jo žmonos sveikatai, taip pat sunku moraline prasme), arba susiranda meilužę. Nors moralė neigiamai žiūri į du paskutinius variantus, meilužė daugeliu prasmių yra geresnė išeitis. Jei tai, kaip Rūtos atveju, dar ir draugė, su kuria žmona išsaugo šiltus santykius, tai, galima sakyti, žmona taip išsprendžia daug psichologinių problemų.
Tačiau nereikia galvoti, kad „kita moteris“ – neišvengiamybė situacijoje, kai kalbame apie pernelyg karštą vyrą. Rūta, iš visko sprendžiant, intymiame gyvenime užimdavo pasyvią poziciją. Bet šiuolaikinė moteris gali patenkinti vyrišką fantaziją tobulindama save, plėsdama savo intymią patirtį (pasitelkdama knygas, vaizdo filmus ir t. t.). Jis taip sugeba patenkinti pats save, jei tik moteris jam aktyviai padeda.
„Draugystės trise“ idilija, kurią piešia Rūta, nebūtinai tęsis amžinai. Čia susiduriame su infantiliška žmonos pozicija. Psichoanalizė aiškiai apibūdina šią situaciją kaip vaikišką trikampį: kai duktė gyvena trise su tėvu-vyru ir motina. Nors duktė myli tėvą, intymius santykius jis palaiko ne su ja, o su kita moterimi, su motina.
Galima sakyti, kad Rūta, būdama infantili, bando pakartoti situaciją suaugusiame gyvenime. Tik motinos vaidmenį jos pasąmonei vaidina draugė, kuriai ji savo noru atiduoda savo vyriškį. Jei Rūta yra frigidiška dėl kadaise užslopinto potraukio tėvui (dėl ko ji apskritai nepatiria pasitenkinimo lytiniame akte su vyru), tai suprasti, kodėl ji taip lengvai „atidavė“ savo vyrą draugei, dar paprasčiau. Iš čia kyla jos keista meilė vyro meilužei, artumo jausmas su ja (juk motiną myli, nepaisant to, jog ji yra intymiai artima tėvui – greičiausiai to dėka).
Neaišku, ar neims pavyduliauti Rūta rytoj, kai vaikiškas kompleksas liausis veikęs ir šilti jausmai vyro meilužei išnyks. Tuomet atsiras tipiškesnis trikampis su tipiškesniu “pavydo” jausmu!
