Vieni gali apie savo meilę tėvams dienų dienas aplinkiniams girtis, o per metus tų tėvų nė karto net nebūti aplankę, o kiti, panašiai kaip aš, su tėvais stengiasi palaikyti glaudų ryšį ir ne tik telefonu.
Tad iš to ir gimsta vis naujos apžvalgos, kuriose aš pietauju ar vakarieniauju kartu su tėveliais.
Va ir šį kartą norėdamas paminėti mamyčių ir artėjančią tėvelių dieną pasiūliau jiems kur nors kartu pavakarieniauti.
Pasiūlęs išsirinkti restoraną, kuriame jie norėtų apsilankyti išgirdau štai tokį atsakymą: „Nuvežk mumis ten, kur praėjusią vasarą Palangoje valgėme prie fontano.“
Man pačiam buvo smalsu kaip pasikeitė restorano patiekalai per metus, tad jų pasiūlymui pritaręs juos ten ir nusivežiau vakarienės.
Kur prisėsti ilgai ieškoti nereikėjo, nes mama pasiūlė stalelį su vaizdu į vandens purslais žaidžiantį fontaną.
Meniu patiekalų pasiūla išlikusi ne ką mažesnė nei buvo praėjusią vasarą. Jame, tarp kitos gausos patiekalų likę ir sušiai, iš kurių vieną įtraukėme į pirmų patiekalų užsakymą.
Tai, kad padavėjai yra svarbi restoranų sėkmės dalis, manau tam pritarsit daugelis. Nes nuo padavėjo sugebėjimo surasti bendrą kalbą su klientais priklauso sąskaitos dydis. Mūsų šis apsilankymas tam geras pavyzdys. Net neabejoju, jei padavėjas būtų užsakęs tik tai ką mes išsirinkome ir nebūtų ėmęsis iniciatyvos, sąskaita tikriausiai būtų buvus per pus mažesnė.
Štai jums pirmas pavyzdys – kokteiliai. Jei ne padavėjo pasiūlyti kokteiliai, tėvukai būtų gėrę tik sultis.
O atsigėrė štai kokių kokteilių.
Meniu pasirinkimas
Gili žydra jūra (1000 ml) – 16,50 eur, Tropikų atgaiva – 16,00 eur. Gražūs ir gaivūs kokteiliai taip susuko tėvukams galvas, kad jie pamiršę apie dar mūsų laukiančius patiekalus įsismagino juos naikinti.
Tad pamačius mums parnešamus užkandžius teko juos stabdyti. Nes išgėrus tokį kiekį skysčio, vargu ar vėliau surasi skrandyje vietos maistui.
Silkės foršmakas – 10,00 eur. Gan vykusi buvo naujoviška silkės foršmako versija nesumaišant visko į vieną masę, o patiekiant atskirai smulkintą silkutę, svogūniukus ir obuoliuką, bei šiek tiek apkeptą duonelę.
Antienos kepenėlių paštetas – 9,50 eur. Tą vakarą didžiausią įspūdį man paliko antienos kepenėlių paštetas. Pirmu smuiku galėjo drąsiai groti ir vienas paukštienos paštetas užteptas ant brusketos, bet kartu su svogūnų džemu ir mangais buvo kažkas tokio, kas skonio receptorius sprogdinte sprogdino.
Skanūs buvo ir mūsų pasirinkti vieni iš restorano gausioje pasiūloje turimi sušiai su unguriu ir tigrinėmis krevetėmis.
„Hot roll Eel“ – 10,50 eur. Kol mama mėgavosi mus supančia aplinka, mes su tėvuku pasimėgavome „Tom yum“ sriubomis.
„Tom yum“ – 12,50 eur. Tiesa, sriubai turėjau tą vakarą vieną priekaištą, ji, mano nuomone, buvo patiekta kiek žemesnėje temperatūroje, nei yra rekomenduojama.
Sulaukęs pagrindinių patiekalų ir juos visus nužvelgęs aš padariau išvadą, kad restoranas greičiausiai bus pakeitęs virtuvės šefą. Nes patiekalų patiekimas lėkštėse, lyginant su tuo ką gavome praėjusiais metais, kardinaliai pasikeitęs. Nors patiekalai buvo visiškai kiti, bet patiekimas lėkštėse lyg mūsų rašysena, kurioje atsispindi juos kūrusio virtuvės šefo braižas.
Menkė bakalau – 17,00 eur. Tiems kas su terminu – bakalau susiduria pirmą kartą, trumpai nupasakosiu kas tai. Bakalau (bacalao) – ispaniškas patiekalas, kur bakalau vadinama – sūdyta menkė.
Žinoma prieš kepant žuvis gerai numirkoma vandenyje, jį nuolat keičiant, tad valgant jūs mėgaujatės žuvimi, kurioje druska vos vos jaučiama.
Man šios žuvies teko paragauti tik mažytį gabaliuką, bet turiu pasakyti, kad virtuvės darbuotojai puikiai išpildė mintį, kuri slepiasi po bakalau pavadinimu.
Šefo patiekalas – 16,00 eur. Tą dieną šefo patiekalą restorane atstovavo – kiaulienos filė kepsneliai su bulvių gratinu (bulvių sluoksniuočiu) ir apkeptomis daržovėmis. Jis atiteko tėvukui. O matant kaip greitai jis jį sudorojo, aš darau išvadą, kad šefas tą dieną su patiekalo sudedamosiomis neprašovė. Gražus patiekalo ne tik patiekimas bet ir skanios visos sudedamos dalys.
Kiaulienos nugarinė su kaulu – 16,00 eur. Bet labiausiai manau tą vakarą pasisekė man, valgiusiam kiaulienos nugarinę su kaulu. Vos atpjoviau gabaliuką mėsos ir likęs gabalas apsiverkė mėsos sultimis. O dar tas sviestukas su prieskoninėmis žolelėmis…
Ir tokiais momentais visada pagalvoju: na, kaip čia nepersivalgysi, kai viskas taip skanu.
Vargu, ar mes būtume patys sugalvoję dar užsakyti ir desertų, jei ne mūsų stalelį aptarnavęs padavėjas.
Jo iškalba buvo tokia, kad jei mes būtume desertų atsisakę, tai greičiausiai iš restorano eidami būtume jautę kokią tai vidinę gėdą dėl to, kad neįvertinome restorano konditerių darbo. Tad nenorėdami patirti kažkokių panašių jausmų išsirinkome 3 desertus iš pasiūlytų.
Panna cotta – 5,00 eur, pavlova – 5,00 eur, dienos desertas – 5,00 eur.
Apibendrinimas
Reziumuoju. Sunku apsakyti tą džiaugsmą, kuriuo tą vakarą spinduliavo mano tėveliai. Žinoma, pirmiausiai tai dėl to, kad mes kartu kažkur išvykome ir praleidome laiką bendraudami. Tos akimirkos manau daugeliui būna brangios.
Bet ne ką mažesnė džiaugsmo priežastis buvo ir skanus maistas valgytas gražioje aplinkoje, kiek toliau nuo Basanavičiaus gatvės apsipylusios šurmuliuojančiais poilsiautojais.
Lyginant šių dienų „Floros simfoniją – Mahorta“ su praėjusių, turiu konstatuoti faktą, kuriam pritars visi kam teko joje lankytis praėjusiais metais ir jau pabuvoti šiemet – šių dienų restoranas stovi laipteliu aukščiau, nei tas, kuriame mes su tėveliais valgėme prieš metus.
Tokiam mano pareiškimui turi įtakos tiek įvairesni ir įdomesni patiekalų poskoniai, tiek jų patiekimas lėkštėse. Bet pakitusį išpildymą lėkštėse labiau manau pastebėtų ne eilinis restorano svečias, bet virtuvės šefai.
Tad, be kelių eurų 200-ai pinigų, įskaitant arbatpinigius, buvo išleista dviejų senjorų ir vieno katino vakarienės. Ir mokėdamas tuos pinigus aš asmeniškai nė trupučio nesigailėjau. Nes savo hobui – valgymui, kai maistas būna vykęs, išleistų pinigų neskaičiuoju.
Tad dar vienas mano aukštas vertinimas 5/5 keliauja „Flora simfonija Mahorta“ ir noriu tikėtis, kad gerėjantys orai, o su jais didesnis svečių skaičius nepakiš kojos aukštai pakilusiai maisto kokybei.
Apžvalgos autorius: Riebus Katinas
Netingeciau , sedeciau prie LR TV kanalu transliuojamu melo pilnu reklamu ir prisiteisciau tiek, kad visu seneliu namus galeciau autobusu kas savaite vezti i restorana.
