„Nuo seno esu susijęs su žygiais, gamta man irgi nėra naujas dalykas, tačiau norėjosi nueiti didesnį atstumą. Mąsčiau apie Santjago kelią Ispanijoje, bet tada gavau traumą. Tada pagalvojau, kad Lietuvoje galima tą patį padaryti. Tad išsiruošiau į kelionę“, – pasakoja Mantas.
900 kilometrų per 38 dienas
Žygis aplink Lietuvą apima 1300-1400 kilometrų – priklauso nuo to, kaip arti palei sieną eini. Mantas stengėsi nenutolti daugiau kaip 15-20 kilometrų atstumu. Keliautojas susitarė su paketų p pristatymo paslaugas teikiančia kompanija UPS, kuri kas savaitę jam pristatydavo maisto, nes parduotuvių ten, kur jis ėjo, buvo mažai.
„Mano pagrindinis navigacijos įrankis buvo popieriniai žemėlapiai, taip pat naudojau telefono gps. Telefonui turėjau išorinius akumuliatorius, kraudavau ir pas pasieniečius. Pietinėje Lietuvos dalyje pasieniečiai man labai padėjo – apie savo žygį buvau įspėjęs Valstybės sienos apsaugos tarnybą, kuri pranešė visiems savo daliniams, kad aš keliauju. Tad kartais ir nakvodavau pas pasieniečius, tada nereikėdavo kurtis laužo ir džiovintis kojinių“, -kalba Mantas.
Pašnekovas sako, kad kasdien žinodavęs, iki kokio taško turi nueiti, o kai kelyje iškildavo kliūtys, reikėdavo daryti lankstą, kelionės prailgėdavo. Kasdien Mantas ėjo po daugiau nei dešimt valandų – taip keliavo 38 dienas ir nuėjo 900 kilometrų. Tada žygeivis suprato, kad jo organizmui būtina pailsėti – jis išseko ir Mantas suvokė kad čia nebe juokai, kad sveikata yra svarbesnė už ambicijas apeiti šalį, ir jis sustojo.
Pranoko fizines galimybes
Tiek laiko praleidžiant tik pačiam su savimi, atsiribojus nuo visų išorės trukdžių: žmonių, reklamos, iš įvairiausių kampų ateinančios informacijos, – Mantui kelionėje atėjo stiprių suvokimų. Pirmiausia, jauną vyrą nustebino jo paties fizinės galimybės:
„Man pačiam buvo keista, kaip kūnas atlaiko tokį krūvį: nešdavau 30-ies kilogramų svorį, eidavau po 30 kilometrų per dieną. Pirmą savaitę skaudėjo visą kūną– nuo galvos iki kojų. Antrą savaitę jau skaudėjo mažiau, trečią – dar mažiau. Paskui kūne liko tik keli taškai, kuriuos skaudėjo nuolatos, pavyzdžiui, pėdos. Būdavo taip, kad negali užmigti, nes skauda pėdas, arba ryte negali atsistoti, bet po truputį, po truputį išsijudindavau.
Šimtą kartą savęs klausdavau, kodėl tą darau, bet viduje žinojau, kad noriu tai padaryti ir kad tai yra dalis atradimo. Jei sėdi ant sofos visą laiką ir žiūri televizorių, nelabai ką suprasi, o per tokius sunkumus ir ateina didžiausi suvokimai“, – kalbėjo Mantas.
Kaip veikia protas
Keliautojas savo žygyje sako supratęs, kad žmonės labai daug ko bijo – ypač tie, kurie gyvena mieste – ir vieni kitiems padeda dar labiau bijoti.
„Visi, kas man skambindavo kelionėje, vis klausė, ar nebijau, kad užpuls. Dar yra manoma, kad kaime žmonės visi geria ir visi yra pikti, o aš nesutikau nė vieno pikto žmogaus. Žmonės su baimėmis save riboja, bet jos tėra iliuzijos. Aš išvažiavau, praėjau, ir nieko nenutiko. Reiškia, kad tos baimės yra klaidingas pasaulio suvokimas, kurį sociumas bando uždėti kiekvienam ant galvos – dėl to žmonės lieka sėdėti ant sofos ir baiminasi pradėti kažką naujo“, – kalba Mantas.
Jis taip pat sako pamatęs, kaip tos baimės kuriamos ir kaip veikia protas.
„Statistiškai per 50-60 metų Pabaltyje vilkai nebuvo nieko užpuolę – vilkas greičiau nuo tavęs pasitrauks. Visgi tu visą dieną eini šalia vilko pėdų ir pradedi galvoti: jeigu jis ėjo į priekį, grįš ir atgal. Tada kita dalis proto sako: bet ne, juk nieko nėra vilkas užpuolęs. Tada vėl ateina mintis: gal niekas nevaikšto tokiais užkampiais ir visada būna pirmas kartas. Protas nuolat bando atspėti, kad bus toliau, kas kur atsitiks, miške taip pat – o kas čia atvažiuos, ar vilkas neišlįs. Kai susidėjo vilkai, lūšys (Vištyčio pusėje yra lūšių), chuliganai, protas išsijungė, visa tai dingo – tai buvo vienas maloniausių momentų. Kai visas tas mechanizmas išsijungdavo, nebebandydavau nuspėti, kas bus toliau – tiesiog žinojau, ką turi padaryti ir pasitikėdavau aplinka“, – kalbėjo žygeivis.
Mantas šį patyrimą atsinešė ir į įprastą gyvenimą: jis suprato, kad nebereikia stengtis nuspėti, kas atsitiks: tiesiog imti ir padaryti, ką esi nutaręs.
„Jei mes pasiduodame spėliojimams, pilnai neatsiduodame tam, ką darome. Kai spėliojimų nebelieka, galvoje nebelieka net opcijos, kad tau nepavyks, tada imi ir padarai“, – pasakoja vyras.
Kai dabar, po kelionės, Mantui reikia daryti sprendimus ir pasirinkimus gyvenime, tada jis galvoja, su kuo iš tikro nori būti kartu, siekti didesnių projektų ir pasirenka tokius žmones, dėl kurių neabejoja – taip pat kaip ir dėl savęs miške keliaujant jis neabejojo.
Vidinė stiprybė
Mantas sako, kad per kelionę įvyko stiprūs vidiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, prieš tai jis mėgęs visiems sakyti „taip“, įsitraukdavęs į daugybę projektų ir veiklų. Pradėjus ruoštis žygiui, Mantui teko visko atsisakyti– dėl to reikėjo kažkam sakyti „iki“, kitam „palauk“.
„Kai grįžau, pasijautė, kokią įtaką mums daro žmones, kokį svorį turi pažintys, ryšiai – kiek tai sukuria lūkesčių ir kiek energijos dėl to išeikvoji. Ši pauzė nuo įprasto gyvenimo yra labai gerai, nes tu niekur tos energijos nebenutekini. Telefonas buvo, bet jį naudojau tik susisiekti su artimaisiais, pasieniečiais, įkelti „postą“ į „Facebooką“. Tuomet niekas neklausia, kada susitiksime, ir taip gali pailsėti nuo socialinio gyvenimo, esi daugiau su savimi, atsiranda daugiau energijos.
Kai grįžau, pajutau, kad esu tuščias gerąja prasme, kad tiesiog esu tame buvime ir nebeįprasminu savęs per savo pasaulį. Tai, kas yra aplink mane – žmonės, daiktai, vietos, kuriose lankausi – nebūtinai esu aš. Man tai buvo pirma apčiuopiama pažintis, ką reiškia atsisakyti savo statuso pasaulyje ir rasti vidinę stiprybę, kuri slypi už jo. Tada dar geriau susijungi su tuo, kas yra tavyje, ir iš naujo atsineši tai į pasaulį“, – pasakoja keliautojas.
Išlaisvino emocijas
Pagrindinis Manto užsiėmimas kelionėje buvo emocijų išjautimas, „focusingo“ (fokusavimo – red.) metodo taikymas – būdas tvarkytis su vidiniu pasauliu, kuomet leidi sau išjausti visus ateinančius jausmus nuo jų nebėgant.
„Jausmai ir emocijos yra žinutė, kurią gali išjausti. Tada tavyje pradeda rastis jausmai – juos išjauti, atrandi naujus. Kai jausmą išjauti iki galo, leidi sau su juo pabūti, jis dingsta, o neuronų lygmenyje vyksta pokytis.
Ateinantis senas jausmas iš praeities reiškia, kad jis dar nėra išgyventas iki galo, jis dar turi žinutę, kurios tu neperskaitei, kažkada užspaudei ir pabijojai vėl išgyventi. Jeigu tu į tą jausmą panyri, pamatai, kas ten vyksta, išjauti iki galo, tau įvyksta transformacija jausmų pasaulyje, jautiesi kitaip ir tas jausmas nebegrįžta“, – sako Mantas.
Vyras sako, kad „focusingas“ padėjo jam atsisakyti kai kurių vidinių barjerų, kurie jam trukdė profesinėje srityje. Keliautojas nebekvestionuoja to, ką daro, o į darbus pasineria daugiau ir laisviau, nes nebėra klausimo, ar tai daryti verta.
Mokėjimas sustoti
Kai Mantas bekeliaudamas pajautė, kad turi sustoti, jis savo kūno paklausė. Keliautojas sako kartą jau turėjęs tokią pamoką, kai ruošėsi maratonui, gavo traumą, bet vis tiek tęsė pasiruošimą – galiausiai vyras kelis mėnesius nebegalėjo bėgioti. Tad jis pasimokė.
„Dabar žinojau, kad negalima pro akis į tai žiūrėti . Man atėįo giluminis pajautimas, kad esu ant ribos. Ši situacija man buvo stiprus ženklas, kad jau reikia stoti ir kad greičiausiai išmokau visas pamokas. Sustoti yra vienas sunkiausių dalykų. Kai aš buvau miške, paleidau miestą, savo identitetą, o čia man reikėjo paleisti žygeivio identitetą. Aišku, galėjau užsigraužti, ką žmonės pasakys, bet tai būtų toliau žaidimo tęsimas. Manau, kad šis kelionės nutraukimas buvo viena esminių pamokų: turi išmokti atsisakyti tų vaidmenų, kurių tau nebereikia“, – kalba Mantas.
Keliautojas sako, kad dar viena svarbi pamoka, kurią jis išsinešė iš kelionės, buvo ta, kad protas dažnai mus klaidina, o širdis, tas vidinis pajautimas, yra mūsų kelrodė gyvenime.
„Balsas galvoje tau sako tą patį skirtingomis aplinkybėmis ir jis nesako tiesos. Nereikia jo klausyti, reikia klausyti vidaus ir širdies. Mes visi turime atsakymą į kiekvieną klausimą viduje, jaučiame, kaip derėtų elgtis, kaip ne, bent bandome tai kažkaip užglaistyti protu, racionalizuoti. Tačiau to nereikia“, – užbaigia Mantas.
