Tokių žaidimų metu ne tik įsisavinama naudinga informacija ir tobulinama judesių motorika, bet ir ugdoma fantazija, gebėjimas iš detalių sudėlioti visumą.
Žaidimai vaidmenimis
Sėkmingai praėjęs pirmąjį žaidimų etapą vaikas pradeda žaisti vaidmeninius žaidimus. Mažylis žaisdamas ima vaidinti – persikūnija į pasakų herojus, gyvūnus, mėgdžioja realius žmones.
O kadangi vaidybiniame žaidime paprastai vaikas vaizduoja tai, ką jis išgyvena, stebint, kokią rolę mažylis renkasi mieliausiai, galima spręsti, kaip jis jaučiasi, kokios emocijos ir jausmai šėlsta jo viduje. Tiesa, būna, kad žaidimas ir neatspindi vaiko vidinės būsenos, o mažasis tiesiog mėgdžioja tai, ką mato.
Vaidmeninis žaidimas vaikui reikalingas tam, kad išmoktų prisitaikyti prie pasaulio, rastų būdų išreikšti savo jausmus ir pajustų savo reikšmingumą. Šiuose žaidimuose paprastai nebūna nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų. Tačiau jei žaidimo scenarijus nuolat kupinas prievartos ir agresijos- tai rimtas signalas tėvams, kad atžalėlės širdelėje įsiviešpatavo tikrai negeri jausmai.
Siužetiniai žaidimai
4-5 metų vaikai pagaliau imasi sudėtingiausios, tačiau išties įdomios žaidimo formos – siužetinių vaidmeninių žaidimų. Pastaruosiuose jau yra nebe tik charakteriai, personažai, bet ir taisyklės. Kai žaidimą žaidžia keletas vaikų – tai jau būna nebe žaidimas šalia vienas kito, kaip anksčiau, o žaidimas drauge. Būtent dabar gimsta daug tvirtesni ir patvaresni ryšiai tarp vaiko ir jo bendraamžių, mezgasi rimtesnės draugystės.
Šiuose žaidimuose vaikas tampa savotiška kempine, jis sugeria ir perleidžia per save jo nedideliame pasaulyje egzistuojančius santykius, ryšius ir dėsnius. Kuo sudėtingesnis pasaulis, tuo labiau vaikui reikia siužetinių žaidimų – per juos jis bando suvokti savo vietą tarp jį supančių žmonių.
Kaip padėti vaikui žaisti?
1. Skirkite dėmesio. Koks didelis nusivylimas apima tėvus, kai jų atžala nupirktu nauju žaislu tepasidžiaugia vos minutę ar dvi. Kas gi nutiko? Neskubėkite kaltinti žaislo, kad jis blogas ir vaikui neįdomus. Verčiau prisėskite ir parodykite savo atžalėlei, kaip šiuo daiktu galima žaisti – nors mums, suaugusiesiems, kartais ir keista, vaikai negimsta mokėdami žaisti. Daugelio manipuliacijų juos reikia išmokyti. Ir kuo vyresnis vaikas – tuo daugiau reikėtų dėmesio skirti jo žaislams ir žaidimams.
2. Sukurkite erdvę kūrybai. Vaikui būtina turėti jei ne savo kambarį – tai bent tam tikrą savo erdvę, kur šeimininkas būtų jis, o ne suaugusieji. Tarp būtiniausiųjų daiktų čia turėtų būti bent kelių rūšių konstruktorių, dėžučių, virvelių, lazdelių, akmenėlių – šie daiktai pravers visuose žaidimuose.
3. Siūlykite, o ne primeskite. Jei vaikas nesusidomėjo jūsų pasiūlytu žaidimu ar siužetu – nereikalaukite pernelyg primygtinai. Taisykles čia diktuoja jis, o ne jūs, taigi atžalėlė pati išsirinks žaidimą, kurio nori.
4. Pasukite žaidimą tinkama linkme. Vargu ar bus naudos iš to, kad pamatę, kaip mažylis spardo koja pliušinį meškutį, pulsite pamokslauti, jog toks žaidimas – niekam tikęs. Verčiau tiesiog pakoreguokite žaidimą: prisėskite šalia, paimkite meškutį ir pati papasakokite, kuo jis vardu, iš kur jis atkeliavo. Galima letenėle nubraukti ir vieną kitą ašarėlę, pasiguosti, kur jam skauda – veikiausiai daugiau šio žaislo mažylis tikrai nebeskriaus.
5. Girkite. Žaidime, kaip ir kitoje veikloje, vaikui itin svarbu būti pastebėtam, įvertintam ir, žinoma, pagirtam. Taigi nepamirškite pagirti jo net ir už mažiausias sėkmes – taip skatinsite ir toliau žaidžiant mokytis bei tobulėti.
Kaip elgtis neturėtumėte
1. Nuolat žaisti su mažyliu. Gerai, kai tėvai kasdien skiria laiko pažaisti su vaiku. Tačiau persistengti nerekomenduojama. Jei vaikas neišmoks organizuoti savo veiklos ir žaisti pats – ateityje gali tapti pasyvus bet kokios veiklos atžvilgiu.
2. Grubiai nutraukti žaidimo. Aišku, jei tarp vaikų kilo peštynės – įsikišti turėsite, ir kuo greičiau. Tačiau visais kitais atvejais vaiką, panirusį į savo žaidimų pasaulį, į realybę reikėtų grąžinti švelniau – duoti laiko žaidimui pabaigti. Dar geriau – jei nepritrūks fantazijos pačiai bent kelioms akimirkoms įsilieti į žaidimo veiksmą. Pavyzdžiui, jei berniukai žaisdami mašinėlėmis susiginčijo, jų ginčą tikrai efektyviau išspręs ne mama, prabilusi kaip mama, o ta pati mama, prisistačiusi kelių policininku.
3. Kritikuoti žaidimą. Žaidimas – tai vaiko pasaulis, ten jis jaučiasi šeimininkas. Kritika iš šalies, parodanti, esą jo pasaulis netobulas, o jo taisyklės – kvailos, ne tik sugriauna žaidimo stebuklą, bet ir skiepija nepasitikėjimą suaugusiaisiais.
4. Primesti savas taisykles. Kiekvienas vaikas žaisdamas patenkina tam tikrus savo poreikius. Todėl verčiau jūs prisiderinkite prie mažylio poreikių, nei vadovaudamasis savais standartais primeskite jam vaidmenį savo nuožiūra.
