Pirmąją pasakojimo dalį kviečiame skaityti čia.
Daugelyje į savotiškas nedidukes pilaites ir dvarus panašių sodybų – nedideli šeimyniniai viešbučiai. Juose dera ir senoji prabanga (mediniai, raižyti masyvūs baldai, porcelianiniai indai, sunkūs barhatiniai audiniai), ir šiuolaikiška infrastruktūra: nedideli parkai, oranžerijos po atviru dangumi, įvairaus dydžio baseinai, spa.
Tokiuose viešbučiuose galima apsistoti nuo kelių iki keliolikos šeimos, kai kuriuose “lova plius pusryčiai" - už maždaug 40-70 eurų parai. Brangu? Bet kai pasidairai, ką iš tokių būstų išėjęs pamatai, - geriausias įrodymas, kad ta suma Sintroje nėra didelė.
Tokios sodybos čia vadinamos istoriniais viešbutukais – pousadomis. Jos net skirtomos į tris tipus: “šarmas", “gamta" ir “istorija". Pirmosios paprastai įsikūrusios nedidelėse, bet gražiose, stilingose, savotišku kartais net nenusakomu šarmu dvelkiančiose pilyse ar sodybose, antros – gražiame peizaže: parkuose, gražioje aplinkoje – ant skardžio, pakrantėje, miške, kalnuose, o trečiosios - istoriniuose, pavyzdžiui, viduramžių pilyje, tvirtovėje, vienuolyne ar kituose prabangiuose statiniuose, todėl tokiems viešbučiams suteikiamos ne mažiau kaip 5 žvaigždutės. Kai kurios pousados dar vadinamos regioninėmis, jos išsiskiria tuo, kad tik ten galima pamatyti tik tai, kas būdinga tam regionui, paragauti niekur kitur negaminamų patiekalų ar gėrimų.
Pousados – Portugalijos apgyvendinimo sektoriaus pasididžiavimas. Turistai į jas ėmė veržtis XX amžiaus viduryje, nes tik ten galėjo paragauti nacionalinių portugalų valgių, geriausių vynų. Dabar pousadų restoranuose dirba geriausi virėjai, kurie patiekalus ruošia pagal senovinius receptus. Nepaisant tokių viešbutukų išskirtinumo, juose apsistoti nebrangu ir paprastai tokios pousados prilygsta 4 žvaidždučių viešbučiams. Turistams, kurie apsigyvena kelias naktis taikomos nuolaidos. Pigiau kainuoja, jeigu vietos užsisakomos iš anksto.
Virtuvė
Sintroje prie istorijos galima prisiliesti ne tik apžiūrint architektūrinius statinius. Kai kur “istorijos" net galima paragauti.
Portugalijoje apskritai kiekvienas regionas išsiskiria originaliais ir tik jam būdingais skanumynais.
Vaikštinėjant Sintros gatvelėmis jaučiausi lyg būčiau viena iš Joanne Harris herojų, einanti pro “Šokoladas" ir “Penki ketvirčiai apelsino" pagrindinių herojų namus, iš kurių sklinda neapsakomi šokolado skanėstų ir lietinių įdarų aromatai... Sintros pasididžiavimas – šeimų iš kartos į kartą perduodamos užeigėlės, kuriose kepamos neapsakomo saldumo ir skanumo bandelės, kurių receptai kelių šimtų metų senumo. Ir beje, perduodami tik šeimos nariams, o ne bet kokiems giminaičiams ar atėjūnams per santuokas į šeimas, ir tik pagal moters liniją.
Ne veltui sakoma, kad Sintroje reikia būtinai padaryti du dalykus: pamatyti Penos pilį bei paragauti Queijadas de Sintra. “Queijadas" (tariama - keižadaš) - garsiausi Sintroje pyragėliai, kurių receptai žinomi nuo 12-14 amžiaus, tačiau tik 19 a. išpupuliarėję. Žodis “queijada" kilo nuo portugališko “queijo" – (keižo) – sūris. Taigi – įdarui reikalingas sūris. Ne bet koks, o šviežias, t.y. queijo fresco. Klasikinio “Queijadas" įdarui reikia: minkšto sūrio (pavyzdžiui, pas mus geriausiai tiktų rikoto arba varškė), kiaušinių, miltų, cukraus ir cinamono.
Negalima Sintoje jų neparagauti. Jie visur! Kainuoja apie eurą. Skanu su café com leite. Ir būtinai juos reikia ragauti šiltus. Jeigu skaičiuojate kalorijas, geriau šį reikalą pamiršti – pyragėliai to verti.
Taip pat negalima Sintroje nepaskanauti travesseiros. Bet būtinai “Piriquita" – labai populiarioje kavinukėje - kepyklėlėje, kuri irgi garsi savo pyragėliais. Travesseiros – vienas iš jų. Jie gaminami panašiai kaip Queijadas, tik yra su migdolais.
Sintroje teko išgirsti: būtina apsilankykite Quinta da Regaleira ir paragaukite travesseiros. Penos pilis ir Queijadas, Quinta da Regaleira ir travesseiros... Iki šiol nerandu atsakymo.
Kitas “skanus"adresas - “Cafe de Paris". Restoranas yra pačiame centre – prieš National Palace. Galima įsitaisyti balkone, terasoje ar viduje.
Virtuvė – keistas prancūziško ir portugališko maisto ir aplinkos derinys. Po pasivaikščiojimų Sintroje vakarienė čia skanaujant Marques Borba raudonąjį vyną – tikra palaima.
Restorano pradžia- 1920-aisiais, kad jis dar vadinosi “Pearl of Sintra". Po antojo pasaulinio karo restoranas buvo restauruotas ir pervadintas. Michelin gidas Cafe de Paris yra pavadinęs “geriausiu adresu Sintroje".
Nuo birželio iki spalio paskutinį mėnesio sekmadienį kviečia pavakarieniauti, tiksliau - atvykti į puotą National Palace. Maistas patiekiamas toks, koks buvo 16 amžiuje.
Sintroje pakankamai restoranėlių nuo kelių vietų iki keliasdešimt. Virtuvė paprasta, soti, o maistas skanus. Savaime aišku, vyrauja jūros gėrybių ir žuvies patiekalai – juk Portugalija, o ir pati Sintra – šalia vandenyno.
Vynas puikus. Arčiausiai Sintros, į šiaurės vakarus nutolęs vyno regionas vadinasi Colares. Jis žinomiausias dėl savo balto vyno, kuris yra vienintelis Portugalijoje baltas vynas, kuris brandinamas ilgiau nei dvejus ar trejus metus. Colares auginamos “Ramisco", “Arinto", “Dona Branca", “Malvasia" vynuogės, kurioms labiausiai tinka smėlėtas dirvožemis. Vynas iš čia sunokusių vynuogių yra lengvas ir aromatingas, unikalaus skonio. Colares regiono vynai yra gavę kelis aukščiausius vietinius bei tarptautinius apdovanojimus.
Žaislų muziejus (Museu do Brinquedo)
Apie 20 metų veikiančiame muziejuje - 40 tūkst. eksponatų, parodančių, kokiais žaislais žaidė kelios kartos. Teigiama, kad seniausi eksponatai – iš 16 amžiaus.
Žaislų muziejus yra šalia karališkųjų rūmų. Dabar - vienintelis Portugalijoje ir trečias pagal eksponatų kiekį (bent jau taip sako gidai) – žaislų muziejus Europoje .
Kolekciją nuo 11 metų rinkęs inžinierius Joao Arbues Moreira ją laikė namuose. 1989 –aisiais įkūrė savo vardo fondą, perleido visą kolekciją ir nutarė kurti muziejų - su Sintros valdžia susitarė ir gavo patalpas triaukščiame pastate, kur kažkada veikė gaisrinė.
Suaugusiems bilietas kainuoja 4 eurus, o vaikams ir studentams – perpus pigiau.
Su vaikais į muziejų galima eiti ramia širdimi. Ten yra ir kavinukė, ir “nykštukų" buveinė, ir parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti kai kurių žaislų kopijų.
Bairono vaidmuo
Sintros romantiką išliaupsino lordas Baironas, pavadinęs miestelį rojumi, o savo draugui Franciui Hodgsonui rašė, kad Sintros “kaimelis gražiausias pasaulyje". Tačiau tokios metaforos ilgai keliautojų neužkabino, nes juk poetai dažnai aplinką mato it kitomis akimis negu paprasti mirtingieji, ir jie į miestelį neplūdo.
Į Sintrą tikrai vertėtų pasiimti Bairono “Čaild Haroldo kelionės". Paskaitinėti gurkšnojant kavą jo vardu pavadintoje kavinėje "Cantinho do Lord Byron" (Rua da Ferraria). Net ir baigęs keliones po Portugalija ir Ispaniją savo laiškuose jis tvirtino, kad visais atžvilgiais Sintra – pati mieliausia vietovė Europoje: joje esą grožio bet kokiam skoniui – dvarai ir sodai, išnyrantys iš uolų, kriokliai ir nuogriuvos, ant kalnų stūksantys vienuolynai.
Apie Bairono buvimą Sintroje liudija ir vienas seniausių Pirėnų pusiasalyje viešbutis "Lawewnce S". Jame, kaip sintriečiai sako, poetas ne tik gyvenęs, bet ir rašęs " Čaild Haroldą". Iš viešbučio atsiveria puikus Sintros centro vaizdas. Šalia – laiptai, vedantys žemyn, į seniausią miestelio dalį. Dabar jie vadinami Bairono laiptais.
"Lourence" minimas ir Hanso Kristiano Anderseno dienoraščiuose, kuris draugus Portugalijoje lankė 1866 –aisiais. Pasakininkas irgi dalijasi įspūdžiais, kaip jis buvo susižavėjęs Monserrate sodais, Pena. Apie Sintrą jis yra pasakęs: kiekvienas Sintorje ras dalelę savo tėvynės.
2 diena. Karališkosios rezidencijos, maurų pilis
Po maurų pilį reikia gerokai pasivaikščioti, tad patogi avalynė ir vandens buteliukas – būgtų gerai.
National Palace vietoje iki 12 amžiuje gyveno Sintros regiono maurų valdovai. Nuo 15 amžiaus, kai čia atsikraustė portugalų valdovai, rūmai buvo nuolat pertvarkomi – kiekvienas karalius tarsi laikė pareiga prikišti savo nagučius ir pakoreguoti pagal skonį ir tuometines interjero madas. Ypatingai gerai išliko Žuano I ( João I) Arabiškoji bei Gulbių (išsiskiria nuostabiai lipdiniais), Šarkų salės. Pastarosios salės lubos išpieštos paukščiai, snapuose laikančiais rožes. Vos įskaitomas užrašas. Išvertus reiškia “tuo geriau". Gidas pasakoja tokią istoriją: Žuanas I šiuos žodžius ištaręs, kai aptiko karalienę bučiuojančią vieną iš dvaro damų. Tada jis nurodė ant lubų skliautų tiek šarkų, kiek dvariškių turėjo karalienė.
Rūmų koplyčia - Dinišo I (Dinis I) epochos palikimas, Manuelio I – Herbų salė ir renesanso stiliaus sparnas su įvairiaspalviais Sevilijos kokliais.
Milžiniška virtuvė pastatyta 15 amžiaus pradžioje. Iki šiol išliko jos rakandai, indai, kurie buvo naudojami per banketus.
Rūmuose - puiki maurų koklių kolekcija (dairytis Sirenų salėje). Ginklų salė išsiskiria kurtais, laikančiais herbus, išpieštais skliaustais.
Senos ir nelabai patogios National Palace patalpos laikui bėgant karališkajai šeimai atsibodo. Ir tada Fernandas fon Saxe Coburg Gotha Portugalijos karalienės Maria II vyras nusprendė padovanoti žmonai naują vasaros rezidenciją.
Jo žvilgsnis užkliuvo už vienos iš aukščiausių Sintrą supančių kalvų. Ten prieš maurų tvirtovės likučius buvo mažas apleistas ir beveik sugriuvęs vienuolynas. Štai kokia buvo Penos pilies pradžia.
Pena (Palácio Nacional da Pena)
Karališkojo šeima nusprendė ne visai nugriauti nužiūrėto vienuolyno likučius, o išnaudoti juos šalia pradėjus statybas. (Deja, abu jie nesulaukė Penos rūmų statybos pabaigos. O juk galėjo pagalvoti, kad kurtis ant vienuolyno griuvėsių – ne pati geriausia mintis.) Fernandas į Peną investavo didelius pinigus, darbai truko iki jo mirties. Penos vidus išliko toks, kokį susikūrė paskutinė pilies šeimininkė – karalienė Amelija, kuri iš Portugalijos buvo priversta bėgti 1910 metais.
Pilies teritoriją sudaro: kalva, rūmai ir 19 amžiaus romantinio landšafto parkas - 270 hektarų.
Abu pasauliniai karai Portugaliją beveik aplenkė, todėl rūmai irgi liko nepaliesti – nesugriauti ir neišvogti. Nesikeitė ne tik architektūros elementai, bet ir vidaus apdaila, interjeras ir baldai. Rūmai tarsi iš dviejų dalių: naujų statinių ir senosios - atstatytų vienuolyno likučių. Pastarojoje dalyje, kur gyveno karališkoji šeima, pašalinių neįleisdavo. Šios patalpos atrodo labai keistai – siauri koridoriai, žemos lubos, daugybė baldų ir visokių niekučių, tokiose patalpose nei normaliai judėti, nei kuo kvėpuoti. Bet karališkosios šeimos atstovams tokia aplinka kažkodėl patiko. Tad neverta net stebėtis lova, kurioje išsitiesti neįmanoma, tektų gulėti sulenkus kojas. Pasirodo miegoti gulint išsitiesus buvo laikoma blogu ženklu – žmogus tokioje pozoje priminė numirėlį...
Naujoji rūmų dalis, kur vykdavo oficialūs priėmimai, pastatyta ir įrengta priešingai – čia jaučiama prabanga. Romantizmo stiliaus architektūra dera su viduramžių, maurų, gotikos elementais. Kambarių įrengimas ir dekoracijos primena Portugalijos užkariautas ir valdytas šalis. Sienos nukabintos iš kitų šalių atsivežtais trofėjais.
Maža Portugalija kažkada buvo milžiniška – buvo užkariavusi daugybę valstybių įvairiuose žemynuose. Tai irgi atsispindi Penos pilies salės ir kitos patalpos.
Paskutinė karališkosios šeimos, prieš ją išvejant iš šalies naktis, sako, praleista būtent Penoje. Gal. Juk gera tikėti pasakomis. Ypač žiūrint į tokią pilį – it iš pasakos.
Bus daugiau.
Istoriją atsiuntė Silvija iš Vilniaus.
