Kai planavau kelionę į Portugaliją, į lankytinų vietų sąrašą šios šalies žalumoje skendintis deimantas Sintra netilpo, bet ir mintyse, ir kaip atsarginis variantas buvo.
Keli pažįstami teigė ja nusivylę, nes miestelis didingai tūnojęs rūke ir jokio grožio nepavyko išvysti. O kad tas grožis viliojantis ir žavintis liudija po internetą klajojantys miestelio vaizdai. Jie - pasakiški. Kitais žodžiais tariant, neįmanoma perduoti to, ką išvysta akys. Vienas žymiausių romantizmo ir ryškiausių „pasaulio sielvarto“ poezijos atstovų lordui Baironui irgi kadaise linko keliai nuo šito grožio ir jis apie tai prabilo savo kūriniuose.
Todėl planavau į Sintrą nuvykti kelioms dienoms. Pasivaikščioti, pasigrožėti, o ne bėgioti gidui iš paskos ir nespėti dairytis – kas kur... Apie miestelį specialiai neskaičiau, nes užteko išvystų jo vaizdų... Ir jis tapo mano svajone. Tik norėjosi į jį nuvykti su kažkuo... Užkopti ant aukšto kalno, už kurio, iš tolo žiūrint atrodo, nuolat užkliūva dangumi plaukiantys debesys.
1 diena. Atvykimas, susipažinimas su miesteliu, maistu, kelios pramogos
Taigi – mes Lisabonoje. Žvilgt į žemėlapį. Sintra šiek tiek į šiaurę ir labiau į vakarus.
Atstumas vos apie 30 km. Bet kas parodys kryptį, o ir ženklų su rodyklėmis į Sintrą pilna. Reikia tik neišklysti iš IC19 kelio. Kuris, beje, daugelį metų buvo vadinamas labiausiai užgrūstu Europos keliu. Dabar kai kuriose vietose praplatintas.
Galima karts nuo karto žvelgiant į žemėlapį traukti pakrante. Romantiškiau.
Tačiau keliaujant automobiliu reikia iš anksto apsišarvuoti kantrybe, nes Sintroje sunku rasti, kur jį pastatyti – visos aukštelės prikimštos turistų autobusų arba vietinių vežikų karietų. Sintrą, beje, labai mėgsta vestuvininkai, tad savaitgaliais ten ypač tiršta. Tad miestelis nesvetingai pasitiks nepatyrusius vairuotojus – apsisukti arba išlaviruoti siaurutėmis gatvelėmis pavyksta tik meistrams.
Todėl geriausia į Sintrą nukakti greituoju traukiniu – kelionė iš Lisabonos truks apie 40-50 min. Reiks susirasti Rossio (tarp Rossio skvero ir da Liberdade gatvės pabaigos), iš ten traukiniai į Sintrą važiuoja kas 10-15 min. visą parą. Bilieto kaina į abi puses nesiekia nė 4 eurų, o turint Lisabonos kortelę – nemokamai.
Sintroje
Sintra pasitiko saulėta, šviesi ir svetinga, nes nebuvo daug žmonių. Automobilį paliekame prie odinių dirbinių parduotuvėlės maloniai sutikus jos šeimininkei.
Sužinojome, kad iš centro iki Penos galima pakilti autobusu “434", jis, beje, nuveža ir į Cabo de Roką – labiausiai į Vakarus nutolusį Europos kraštelį.
Tiems, kurie norės pamatyti ir Peną, ir pačią vakariausią Europos vietą, apsimoka visai dienai įsigyti 10 eurų kainuojantį kelionės bilietą. Apie jį reikia pasiklausti turizmo informacijos centre arba pačiame autobuse.
Iki National Palace (Palácio da Vila), rūmų, kurių balti kaminai matosi iš tolo, nuo Sintros stoties galima per 10 minučių nužingsniuoti pėščiomis ir su fotoaparatu prisigaudyti gražių miestelio vaizdų.
Į pačią Peną bilietas kainuoja 8 eurai, o jeigu dar bus noro pasivaikščioti po parką – 10 eurų. Penos viduje draudžiama fotografuoti. O štai National Palace - 5 eurai, fotoaparatu galima spragsėti kiek širdis geidžia. Bet geriau vietą atminties kortelėje palaikyti kitiems reginiams.
Quinta da Regaleira nuo gegužės iki rugsėjo apžiūrėti galima nuo 10 vail. iki 20 val. Po 19 val. nieko nebeįleidžiama.
Sintros “kaimynai" – kalnai ir jūra. Nuo vėjo šiek tiek vėsiau nei Lisabonoje. Tad susiruošus ten kad ir karščiausią vasaros dieną, būtina pasiimti šiltesnį drabužį vakarui.
Švelnus ir drėgnas Sintros klimatas – štai kas nuostabios augmenijos kaltininkai.
Sintroje – turtinga rečiausių augalų, kurių Portugalijoje daugiau niekur ir nėra, kolekcija. Žiūri ir akys netiki. O iš Monserrate rezidenciją, kurią pasistatė Frencis Kukas, supančių sodų, kur apie 3 tūkst. augalų, o paparčius atsivežė pats keliautojas iš Australijos, net nesinori išeiti. Gaila, kad prie kiekvieno egzotiško augalo nėra lentelės su jo pavadinimu. Nors gal ir nereikia. Vaikštinėji dar ankstyvą rytą it po rojų, kvėpuoji gaiviu kalnų oru... Monserrate soduose 1996 metais vyko “Guliverio kelionių" filmavimai.
Portugalai Sintrą vadina šalies pasididžiavimu. O kaipgi ne - pilis ant pilies tarp sodų, uolų ir parkų - žodžiu, poeto svajonė. Čia gamtos grožis, persipindamas su žmogaus kūriniais, sukelia itin nuostabias ir nepakartojamas emocijas, neleidžiančias nustoti stebėtis supančia aplinka.
Dar 8 amžiuje maurai tinkamai įvertino gynybinę šios vietovės reikšmę ir ant kalno pastatė tvirtovę. 12 amžiaus viduryje Portugalijos karalius Alfonsas (Henriques) I juos išvijo ir 600 metų miestelis buvo tapęs ne tik šalies karališkosios šeimos, bet ir aristokratijos vasaros rezidencija. 100 proc. taikliausias pasirinkimas. Tai iš tiesų puiki vieta karališkam poilsiui – ir ne taip karšta, ir saulė nuolat virš galvos. O aplinkui miškai, kuriuose galima pasinerti į aukštuomenės mėgstamiausią užsiėmimą – medžioklę.
Portugalijo skaralių vasaros rezidencija Sintra tapo XV amžiuje. Apie tą laikotarpį primena miestelio centre išlikęs National Palace rūmai – originalus, bet labai keistas statinys. Ryškiausia detalė – į dangų šaunantys ir š bet kurios Sintros pusės matomi baltieji kaminai.
Į Sintrą vedantis kelias siauras ir vingiuotas. Namai ir sodybos it prilipintos ant uolų. Miestelis – tarsi labai senų bei unikalią istorinę ir meninę vertę turinčių statinių, demonstruojančių jų savininkų architektūrinius skonius, paroda.
Bus daugiau.
Istoriją atsiuntė Silvija iš Vilniaus.