Žodis „meilė“ anglų kalboje yra pats svarbiausias ir... sukelia daugiausia sumaišties. Ir netikintys, ir religingi mąstytojai sutinka, jog meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Sakoma, kad meilė yra stebuklinga, dėl jos sukasi šis pasaulis. Tūkstančiai knygų, dainų, žurnalų ir filmų mirga šiuo žodžiu. Daugybėje filosofijų ir teologijų meilei skiriama iškili vieta. Krikščioniškojo tikėjimo Įkūrėjas taip pat norėjo, kad meilė būtų išskirtinis Jo sekėjų bruožas.
Psichologai padarė išvadą, jog žmogaus pagrindinis emocinis poreikis yra jaustis mylimam. Dėl meilės mes įkopiame į viršukalnes, perplaukiame jūras, pereiname dykumas ir ištveriame didžiausius sunkumus. Be meilės kalnai tampa neįveikiami, jūros – neperplaukiamos, dykumos – nepereinamos, o sunkumai – gyvenimo tragedijos.
Krikščionių apaštalas pagonims Paulius išaukštino meilę, nurodydamas, kad visi žmogaus pasiekimai, neįkvėpti meilės, galiausiai tėra tuštybė. Jis padarė išvadą, kad žmogiškosios dramos paskutiniame veiksme išliks tik trys personažai – „tikėjimas, viltis ir meilė..., bet didžiausia iš jų yra meilė“.
Jei sutinkame, kad žodis „meilė“ įsitvirtinęs žmonių bendruomenėje istoriškai ir dabartyje, turime taip pat pritarti, kad tai daugiausia painiavos keliantis žodis. Mes jį naudojame tūkstančiui tikslų. Sakome: „Aš myliu šunis“, o sulig kitu atsikvėpimu ištariame: „Aš myliu savo mamą.“ Mes kalbame apie mylimą – mėgstamą veiklą: plaukimą, slidinėjimą, medžioklę. Mylime, tiksliau, mėgstame daiktus: maistą, automobilius, namus. Mylime ir gyvūnus: šunis, kates, net sraiges. Mes mylime gamtą: medžius, žolę, gėles ir orą. Mylime žmones: mamą, tėvą, sūnų, dukrą, žmoną, vyrą, draugus. Mes netgi įsimylime pačią meilę.
Jeigu tai dar neatrodo ganėtinai painu, pasakysiu, kad žodį „meilė“ naudojame elgesiui paaiškinti: „Aš padariau tai, nes myliu ją.“ Meile pateisinami įvairiausi veiksmai. Žmogus pradeda svetimauti ir vadina tai meile. Pamokslininkas vadina tai nuodėme. Alkoholiko žmona renka stiklo šukes po vyro paskutinio „pasirodymo“ ir vadina tai meile, bet, pasak psichologų, tai yra abipusė priklausomybė. Tėvai tenkina visus vaiko norus, vadindami tai meile. Šeimos specialistui tai vadina neatsakinga tėvystė. Tad koks elgesys yra sąlygojamas meilės?
Vaikų psichologai patvirtins, kad kiekvienas vaikas turi svarbiausių emocinių poreikių, kuriuos reikia patenkinti, norint, kad jis būtų emociškai stabilus. Nėra svarbesnio už meilės ir švelnumo poreikį – jausti, jog kažkam priklausai ir esi norimas. Gaudamas pakankamai švelnumo, vaikas užaugs atsakingas žmogus. Nepatyręs tokios meilės, jis bus nevisiškai brandus emocionaliai ir socialiai. Man patiko šis palyginimas: „Kiekvienas vaikas turi emocijų rezervuarą, kuris laukia būti pripildytas meilės. Kai vaikas išties jaučiasi mylimas, jis vystosi normaliai, bet, kai jo meilės rezervuaras tuščias, jis ima blogai elgtis. Vaiko blogo elgesio priežastis dažniausiai tai ir būna.“
Aš klausiausi dr. Roso Kempbelo, gydytojo psichiatro, vaikų ir paauglių ligų specialisto. Klausydamasis galvojau apie šimtus tėvų, kurie lankosi mano kabinete ir porina apie savo vaikų piktadarybes. Ir vaizduotę pasitelkęs niekada nesu matęs vaikų tuščio meilės rezervuaro, bet tikrai mačiau jo sukeltas pasekmes. Netinkamas vaikų elgesys – tai ieškojimas meilės, kurios jie negauna. Tik ieško jos mažieji ne tose vietose ir netinkamais būdais.
Skirkite daugiau šilumos ne tik savo vaikams, bet ir sutuoktiniui(-ei), nes vaikai puikiai mato, kai meilės namuose – labai mažai, ir dėl to kenčia, vėliau patys formuodami netinkamus santykius ir išgyvendami šeimoje dėl tų pačių problemų. Neauklėkite vaikų, nes jie vis tiek bus panašūs į jus. Būtinai auklėkitės patys!
