Buvau šventai įsitikinusi, kad kas jau kas, bet mano vaikas tai jau tikrai nesikeiks. Tačiau vieną dieną grįžęs iš darželio, nepavykus nusiauti batų paleido visą tiradą. Atrodytų namuose tikrai nesikeikiame, stengiamės bendrauti gražiai ir mandagiai. Natūralu, kad pirma mano reakcija buvo šokas, bet vis vyliausi kad tai tik vienkartinis kartas. Tačiau kuo toliau tuo prasčiau. Tik kam nors nepasisekus mažasis paleidžia virtinę keiksmų. Net nebežinau ką ir daryti. Kuo labiau aš pykstu už jo šiuos negražius žodžius tuo daugiau jis jų paleidžia. Net nebežinau kaip elgtis. Raimonda
Apsisaugoti neįmanoma
Psichologai ramina, kad net inteligentiškiausių tėvų vaikai, neauga izoliatoriuje, anksčiau ar vėliau „parneša“ namo keiksmažodžius. O parsineštą naujovę juk taip norisi parodyti artimiesiems, - štai ir atsitinka, kad prosenelės jubiliejuje Jonukas, užlipęs ant kėdės, užuot deklamavęs eilėraštį netikėtai išpyškina triaukštį keiksmažodį, priversdamas raudonuoti gimines ir stebindamas aplinkinius. Bet pamąstykime, ko gi mes stebimės? Nejau iš tiesų patys nežinome šių žodžių? Žinome. Maža to, daugelis mūsų dalis retkarčiais jais pasinaudoja, na, kai emocijos užplūsta labai staigiai. Taigi, ir vaikai, nesvarbu, - dvejų ar šešerių, išgirdę vyresnius sakant negirdėtą, tačiau didžiulį emocinį krūvį turintį žodį, natūraliai juo susidomi ir nusprendžia išbandyti, kokią reakciją šie „abrakadabros“ sukelia artimiesiems. Neretai vaikai nesuvokia tariamo keiksmo reikšmės. Jiems svarbiausia – šiame žodyje telpantis emocinis krūvis, būtent juo vadovaudamiesi mažieji žino, kada „reikia“ keiktis ir, be abejo, aplinkinių reakcija. Psichologai pabrėžia, kad apsisaugoti nuo keiksmų neįmanoma, tačiau tinkamiau sureaguoti, - galima.
Kaip reaguoti
Pirma, - išgirdę vaiką keikiantis pasistenkite nenustebti ar bent neparodyti, kad nustėrote, nesišypsokite ir nesijuokite, nes vaikui atrodys, kad plūsdamasis gali jus pralinksminti. Nereikia rodyti smarkaus pykčio, moralizuoti, nedera mažajam girdint tarsi nuotykį perpasakoti jo veiksmus draugams ar kaimynams. Nepulkite klausinėti, iš kur atžala parnešė baisųjį žodį – taip tik paskatinsite vaiką teisintis, pabrėšite, kad jis pasakė kažką „ypatingo“. Ne kas kita, kaip mūsų reakcija keiksmažodžius vaiko sąmonėje iškelia aukščiau už kitus žodžius, tad jei apsišarvuosime kantrybe – juk naivu būtų tikėtis, kad keiksmažodžis iš vaiko leksikono išnyks iš karto – ir nereaguosime perdėtai stipriai, dings įdomumas ir malonumas mėgautis suaugusiųjų reakcija. Tinkama reakcija – ramiai pasakyti, kad šį žodį žinote ir neišgirdote nieko nauja. Vyresniam vaikui galima paaiškinti žodžio prasmę, pabrėžti, kad kai kurie žmonės keiksmais reiškia emocijas – kai ko nors nekenčia, pyksta. Tačiau šie žodžiai yra nepadorūs ir skirti pažeminti kitą. Būtinai pasakome, kad „tokius bjaurius žodžius vartoja ne visi, o tik tam tikro lygio žmonės“. Pasakykite vaikui, kad daugelis žmonių šiuos negražius žodžius žino, tad nustebinti jais nieko nepavyks, tačiau „kaip mes ir mūsų draugai taip nekalba su tavimi, taip ir tu neturėtum taip kalbėti, nes liksi nemaloniai išsiskiriantis, nesuprastas“. Tokie paaiškinimai tinka jau nuo 6-7 metų.
Tikrina ribas
Keikdamasis vaikas žiūri, kiek jam leidžiama. Žinoma, jei vaikas atkakliai bando ribas ir keikiasi, galima apriboti pramogas, tačiau neverta įsivelti į karą „galiu tau neleisti to ir ano“. Kai kurie vaikai iš tiesų geriau suvoks, jei kantriai aiškinsite, kad jūsų aplinkoje keiksmai nevartojami, paklausite, kaip jaustųsi vienaip ar kitaip pavadintas vaikas ir panašiai. Svarbu vaiko elgesį atskirti nuo vaiko asmenybės. Vaikas nėra blogas, tačiau gali blogai elgtis. Atskirti šiuos du dalykus svarbu dėl vaikystėje besiformuojančio požiūrio į save, savivertės.
