Pastaruoju metu moteris visiems ją engiantiems sekėjams rėžė apie savo vyrą Vidą Antonovą. Rima gina vyrą nuo jį žeminančių žmonių ir sako, kad vaikai nuostabų charakterį paveldėjo būtent iš vyro.
„Daugelį tautiečių nustebino mano išsakyti žodžiai, kad dėl vaikų pasirinkimo tapti kariais prisidėjo ir Tėčio genai.
Dalis visuomenės puolė mane smerkti ir prisiminė mano vyro padarytą klaidą. Pacituosiu Bibliją: „Kas esate be kaltės, tegul pirmas į mane metą akmenį.“
Kodėl prisimenama tik bloga, kuomet kalbama apie mano vyrą? Geri darbai pamirštami, deja.
Mano šešuras – vyro Tėtis – amžiną jam atilsį, buvo Lietuvos karininkas.
Jo sūnus, mano vyras, kuris turi aukštąjį išsilavinimą, yra kūno rengybos ir kultūrizmo pradininkas Šiaulių mieste ir pirmasis sunkiosios atletikos sporto meistras Lietuvoje.
Jo pasiektas, klasikinės štangos spaudimo stovint Lietuvos rekordas 145 kg, liko nepagerintas iki šiol.
Profesionalus sportininkas, pirmas Šiauliuose asmeninis Treneris, sukarintas ugniagesys ir naras gelbėtojas, kuris išgelbėjo ne vieną gyvybę, ištraukė ne vieną skenduolį ir iš viešojo tualeto skylėje esančių išmatų išgelbėjo motinos ten įmestą vaikutį.
Taigi, linkiu visiems tolerancijos, pozityvumo ir prisiminti ne tik tai kas buvo bloga.“
Pasakė, kokia yra mama
Neseniai Rima savo socialiniame tinkle prabilo apie tai, kokia ji mama yra ir kaip visą gyvenimą jautėsi, dėl savo svorio kęsdama patyčias.
Atviras ir jautrus Rimos laiškas, kuriuo ji dalijasi su skaitytojais primindama, kad tobula mama yra ta, kuri, iš tiesų, nebūtinai yra tobula.
„Gimė pirmieji vaikai. Aš norėjau vieno – būti pati geriausia Mama, vaikams galinti suteikti viską, net saulę nuimti nuo dangaus ir padėti po jų mažomis kojytėmis. Mes norime, bet Dievas koreguoja mūsų planus.
Taigi, gyvenimas nebuvo lengvas ir toks kokio norėtųsi. Nepriteklius, konfliktai, skurdas ir skausmo bei nusivylimo ašaros – jie buvo mano draugai, palydovai ir dvasiniai mokytojai.
Nepaisant tokios kompanijos, tiesiog nėriausi iš kailio, kad tik būčiau tobula Mama...
Mama – daugiavaikė, kuri gyvena su nusenusiu buvusiu nusikaltėliu ir dar gauna soc.pašalpą, asociali, pašalpinė, socialinė biudžeto erkė, kiaulė... Susipažinkite, tai aš, šešių nuostabių vaikučių Mama, visuomenė pakrikštijo taip.
Galite mane taip ir vadinti: Antonovienė – grėsmė visuomenei. Įpratau, susitaikiau su viskuo ir vis tiek siekiau būti tobula Mama.
Bėgo laikas, augo mano atžalėlės, stiprėjo ir tapo puikiomis asmenybėmis.
„Pagaliau!“, - pamaniau kartą, kad atėjo mano laikas, kad pakaks siekti idealo, nes idealių nėra. Susimąsčiau apie save, jog jei nepasirūpinsiu savimi, greit nebematysiu savo vaikų. Vaikai – mano gyvenimo prasmė, variklis ir tai dėl ko gyvenu.
Gana, stop, baigta! Rūpinsiuosi savimi, einu mokytis, dirbti, kad galėčiau jiems duoti kažką užčiuopiamo ir materialaus šitaip kuždėjo ir sufleravo man mano vidinis AŠ.
Meilė, rūpestis, aukojimasis ir atjauta – tai brangūs, bet neužčiuopiami ir niekieno nevertinami dalykai. Vaikams reikia kitko, kažko užčiuopiamo, materialaus. Ką jie paveldės? Bevertį butą kaime ir skolas antstoliams?
Kalbų buvo ir visuomet bus, nes gyvenime lengviausia smerkti ir teisti kitus, pilti kibirais purvą ir maišais berti negatyvo smėlį, kurio dulkės skverbiasi iki sielos gelmių.
Nuo šio aš neideali mama, tačiau besididžiuojanti ir mylinti vaikus.
