Antalija, kitaip dar vadinama rojumi ant žemės, Viduržemio jūros perlu bei Turkijos Rivjera. Antalija – tai saulės lepinama, jūros gaivinama, šilto vėjo kedenama vieta.
Savo kelionę į šį kurortą pradėjau tada, kai ir pas mus, Lietuvoje, kepino kaitri saulė. Tačiau, visiškai nesigailiu, jog išskridau tokiu laiku. Visada tik į naudą, pakeisti aplinką, susipažinti su kitos šalies kultūra, tiesiog, pailsėti nuo kasdienybės.
Važiuojant į bet kokį kurortą pirmiausia reikia nusistatyti tikslą. Tai yra ar Jūs norite tik poilsiauti – tada reiktų imti mažiausiai keturių žvaigždučių viešbutį, ar Jūs norite pažinti šalį, tada užteks ir dviejų žvaigždučių viešbučio. Tiesiog, kam mokėti didesnius pinigus, jeigu į viešbutį sugrįšite tik permiegoti.
Vis dėl to, nežinant ar dar kada apsilankysiu šioje šalyje, šiame kurorte, nusprendėme savo kelionę iš poilsinės paversti pažintine-poilsine kelione. Na, bet pirmos dienos prasidėjo poilsiu ir atsigaivinimu Viduržemio jūroje. Jūros spalva priminė vaizdus, kažkada matytus per televizijos ekranus: skaidri, žydra, matosi kiekvienas skalaujamas akmenukas.
Visa Antalijos jūros pakrantė nusėta akmenukais, tad degintis be gulto yra šiek tiek nepatogu. Tačiau gultus visada galima išsinuomoti, ir jų nuomos kaina tikrai yra prieinama kiekvienam atvykusiam poilsiautojui. Už dieną mokamas penkių lyrų mokestis, tai būtų apie dešimt litų. Viduržemio jūra, skalaujama Antalijos krantų skiriasi nuo Baltijos jūros ne tik vandens spalva (t.y. užterštumu), bet ir gyliu – esant Baltijos jūroj, nuo kranto 20 metrų, gylis žmogui iki krūtinės, o Antalijoje – 5 metrai ir nesieki dugno. Todėl visi žmonės maudosi prie kranto ir tik vienas kitas, puikiai mokantis plaukti, nusiiria giliau.
Laikas Antalijoje, kaip ir kitame kurorte prabėgs labai greitai. Pirmosioms dienoms prabėgus pajūryje, ėjau apsižvalgyti po miestą. Į kurią pusę važiuoti ir ką būtų galima pamatyti paklausiau viešbučio darbuotojo. Jo pasakojimo vedamas leidausi pažinti Antalijos centro, bei senamiesčio.
Gal, kad pirmą kartą esu kurorte, gal įsivaizdavau Turkiją truputį kitaip, bet labai mane nustebino viešasis transportas. Galvojau kaip sėsiu į kokį metalo laužą, taip ir bildėsiu visas dienas pirmyn atgal. Pasirodo, klydau, ir labai stipriai klydau. Autobusai važinėja kas kelias minutes, tik reikia žinoti į kurį įlipti. Galima drąsiai, sustojus autobusui, pasiklausti vairuotojo, kurio autobuso reikia, norint nuvažiuoti į reikiamą vietą. Jie visada maloniai padeda, nors sunkiai supranta angliškai ar rusiškai. Todėl reikia stengtis kalbėti paprastais žodeliais. Patys autobusai taip pat nustebino. Kiekviename yra įrengti kondicionieriai, tad per daug pabuvus ant saulės, pats tas susistabdyti autobusą ir pavažiuoti juo tik tam, kad atvėstum. Antalijoje važinėja dviejų firmų autobusai, tai būtų privatūs ir valstybiniai. Pastarųjų bilieto kaina 1,30 lyros, privačių – 1,50 lyros. Taip pat važiuoja naujasis ir senasis tramvajai, kurių kaina atitinkamai 2 ir 1,3 lyros.
Pirmasis sustojimas buvo miesto centras, kažko jame ypatingo nėra. Žinoma, gražu – daug žalumos – palmių, žydinčių augalų, vaismedžių, kurie tuo laikotarpiu tik nokino vaisius, senovinių fragmentų, galybė suvenyrinių parduotuvių, kavinių. Atkreipiau dėmesį, kad suvenyrai tikrai yra labai pigūs, o ką parvežti lauktuvių tikrai rasite. Visada lauktuves reiktų pirkti truputį nuošaliau nuo turistų lankytinų vietų, kadangi pačiam centre jie bus brangesni negu esantys nuošalyje. Norėdami nusipirkti apatinio trikotažo, džinsų, diržų, kurie paženklinti garsių dizainerių simboliais, kaljanų ar tabako – užsukite į turgų. Ne tik apsipirksite, bet ir susipažinsite ne su vienu turku. Jie labai draugiški, bet draugiškumas siekia naudos – nori, kad pas juos būtinai kažką nusipirktum. Tad įkliuvęs į jų spąstus būna sunku išsprūsti. Apsipirkdami nepamirškite derėtis!
Antalijoje be žemėlapio sunku, bet su žemėlapiu dar sunkiau. Nors gal reikia įprasti. Neužtenka turėti rankose žemėlapį, kad surastum norimą vietą. Jeigu susiruošėte be gido pagalbos pamatyti Antaliją, pirmiausiai eikite į informacinį turizmo centrą. Ten ne tik gausite naudingų lankstinukų, sužinosite, ką vertą pamatyti, bet ir papasakos kaip nuvykti į norimą vietą. Klaidžiodami pagrindinėmis gatvėmis, tikrai rasite informacijos centrą.
Senamiestis taip pat nuostabus. Į jį pateksite pro Hadrian’s vartus.
Vienoje vartų pusėje naujamiestis, kitoje – senamiestis. Šie vartai, turintys istorinę reikšmę yra vieni iš geriausiai išsilaikiusių istorijos statinių Antalijoje. Vartai buvo pastatyti 130 metų po Kristaus gimimo, mūsų eros metais, Romėnų imperatoriaus garbei. Norintiems paplaukioti – nukeliaukite į laivų uostą, kurio šaknys siekia antikos laikus, esantį senamiesčio centre – Citadel. Šiuo metu uostas pilnas jachtų ir laivų, sumokėją keliasdešimt dolerių, galėsite jais paplaukioti.
Vaikščiodami miesto centre pamatysite Hidirlik bokštą, kuris pastatytas ant kvadrato formos pamatų, tačiau jo viršus yra cilindro formos. Šis statinys stovi ant piečiausio uolienų skardžio.
Šalia bokšto yra Karaalioglu parkas – tai vienas iš seniausių parkų Antalijoje, jame auga daugiau kaip šimtas rūšių augalų. Norintiems pailsėti ir pasislėpti nuo saulės, šis parkas nuostabi vieta tai padaryti. Aukštos palmės bei pušys uždengia saulės spindulius, o nuo jūros atkeliaujanti vėsa atgaivina.
Siūlau apsilankyti ir Antalijos muziejuje. Nors už įėjimą sumokėsite 15 lyrų (apie 30 Lt), tačiau nenusivilsite. Antalijos muziejus yra vienas iš svarbiausių muziejų pasaulyje. Jame rasite imeratorių statulas, sarkofagus, marmuro skulptūrų, keramikos dirbinių, fosilijų, monetų, įvairių etnografinių dalykų.
Neturintiems laiko ir pinigų kelionėms po Turkiją, bet norintiems pabuvoti prie įžymiausių turistinių vietų, siūlau, sumokėjus 5 lyras (apie 10 lt), nuvykti į Antalijoje esantį MiniCity muziejų. Jame išvysite visus garsiausius Turkijos statinius, o tiksliau sumažintas jų kopijas. Galėsite anglų, rusų ir vokiečių kalbomis išgirsti pasakojimus apie juos. Šis muziejus yra po atviru dangumi, tad einant, patarčiau pasiimti ne mažą butelį vandens.
Dar vienas nuostabus dalykas, kurį galima rasti Antalijoje tai – kriokliai. Antalijoje yra keli kriokliai – Upper Duden Waterfall, esantys 10 km į šiaurę nuo miesto centro ir Lower Duden Waterfall, esantys 8 km nuo miesto centro. Įėjimas mokamas, kaina 2,5 lyros.
Vietiniai ne tik grožisi kriokliais, tiesiog ateina pabūti natūralioj gamtoj, pagulėti ant žolės, pasidaro piknikus ir besišnekučiuojant leidžia laiką.
Kalbant apie kainas, nepasakyčiau, kad Antalija pigus miestas, vis dėlto kurortas. Nustebino didelės sūrio, mėsos, pieno gaminių kainos, taip pat stipraus alkoholio kainos. Alus, brangesnis negu pas mus, tačiau prieinamas kiekvieno kišenei. Buvau girdėjęs, kad Turkijoje vaisiai yra labai pigūs… Galbūt, kada būna jų derlius, deja, kai aš buvau ant medžių vaisiai dar buvo nesunokę.
Tačiau vaisių kainos buvo tokios pat kaip Lietuvoje arba šiek tiek brangesnės, na, išskyrus arbūzus, kurie tuo metu Antalijoje kainavo apie 80 ct už kilogramą. Vaisių paragauti tikrai verta. Reikia būti labai atsargiems, nes visos daržovės ir vaisiai stovi lauke, kuriame virš 30 laipsnių karščio. Laimei, ne per toliausiai nuo viešbučio, buvo didelis prekybos centras MIGROS, su įvairiomis kavinėmis, pramogomis, parduotuvėmis, tarp jų ir maisto. Maisto prekių parduotuvėje, visos produktų kainos yra žemesnės negu vietinėse parduotuvėse. Mano nuomone, vaisius pirkti tokiam prekybos centre idealiausias variantas. Jeigu papulsit į parduotuvę išpardavimo metu, tikrai drabužių, avalynės nusipirksite žymiai mažesne kaina nei Lietuvoje per išpardavimus.
Būnant Antalijoje, jeigu tai Jūsų pažintinė kelionė, taip pat būtina aplankyti – Gulluk kalną, kuriame įsikūręs nacionalinis parkas bei antikinis Termessos miestas. Perge antikinį miestą, Aksu, šie miestai nutolę 17 km į rytus nuo Antalijos miesto centro. Aksu mieste rasite Aspendos amfiteatrą, tai vienas iš populiariausių turistų lankomų vietų.
Antalijoje yra gausybė vandens pramogų, jų kainos prasideda nuo 5 eurų. Šias pramogas jūs rasite paplūdimyje.
Tad, taupykit pinigus ir tikrai skriskite į Turkiją ar pailsėti, ar papramogauti… nenusivilsite.
