G. Landsbergienės sūnus prisiminė, kad po motiną užklupusių ligų ji labai pasikeitė, ir tie 7-eri paskutinieji metai jo atmintyje įstrigo ryškiausiai.
„Iki tų ligų ji buvo labai politiškai nusiteikusi, visuomeniškai, matė, kas gera ir kas ne, labai dažnai įsitraukdavo ir į aštresnes kovas ar aptarimus. Po kraujo ligos ji staiga pasidarė viską priimanti, lyg visiškai kitas charakteris joje atsirado, kurio anksčiau nesimatė. Man tie 7 metai buvo lyg viską laiminančios, viską priimančios mamos“, – sakė V. V. Landsbergis.
Pasak V. V. Landsbergio, su mama juos siejo stiprus ryšys: jie kas dieną kalbėdavosi, jai buvo be galo įdomu, kaip gyvena vaikai, anūkai, proanūkiai. Jis taip pat atskleidė, kad G. Landsbergienė niekada pernelyg nesureikšmindavo savo ligų: „Ignoravo ji, kad jai blogai, kad ji serga, neturėjo to „aukos sindromo“. Tai toks liko stipriausias mamos įspūdis.“
Vytautas V. Landsbergis sakė, kad įtaką tvirtam mamos charakteriui turėjo ir praleisti metai tremtyje. „Skausmo paribys, Sibiras... jis labai aiškiai išgrynina tikrumą“, – pasakojo vyras. Jis taip pat atskleidė, kad būtent iš mamos ir perėmė tvirtumą, bandymą matyti aiškiai, kas šneka tiesą, švelnumą ir rūpestį, kurį, vyras sakė, dar teks išmokti dalinti taip gausiai, kaip jo mama.
Jautriausias prisiminimas – prie jūros
V. V. Landsbergis prisiminė, kad paskutinieji metai su mama buvo išties ypatingi, o vienas iš brangiausių atsiminimų: prie jūros. Rašytojas pasakojo, kad nors mama dvejojo savo galimybėmis ir sveikata dar aplankyti pajūrį, ją įkalbinti pavyko.
„Ji sakė, kad jau nebenueisiu, aš sakau, kad dar nueisim, lėtai, bet nuklibinkščiuosim. Tai paskutinis kartas, kai buvome prie jūros. Buvo pavasariškas oras, jūra gana audringa, properša atsidarė, ir toks didžiulis šviesos srautas iš viršaus. Man nuojauta buvo, kad kažkas gražaus vyksta tarp mūsų, ir neaišku, kiek tai tęsis“, – pasakojo vyras.
V. V. Landsbergis taip pat sakė, kad šeimoje turi ir naujas, prie karantino pritaikytas tradicijas. Per zoom platformą pasikalbėti susirenka visa šeima. Rašytojas sakė, kad tokiu būdu paminėjo ir mamos gimtadienį, taip paminėti mirties metines šeima susitiks ir šiandien, o šeštadienį ŠV. Kazimiero bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios.
G. Landsbergienė buvo tvirčiausias vyro užnugaris
V. V. Landsbergis atskleidė, kad mama buvo tvirčiausias tėčio užnugaris, ir tikisi, kad istorikai ar memuarinių knygų autoriai, rašydami apie tėvą, supras, kad „Lietuvos laisvės žygiai be mamos būtų buvę neįmanomi.“
Pasak jo, nors jos darbas dažnai buvo tylusis ir nematomas, jis buvo be galo reikšmingas. „Didžia dalim buvo tas asistentės, tylusis, nematomas darbas, tačiau be galo reikšmingas. Lietuva galėjo turėti tokį lyderį, kuris nedvejojo, nes jis turėjo mamos užnugarį“, – sakė V. V. Landsbergis.
Rašytojas pasakojo, kad V. Landsbergiui su žmonos netektimi susitaikyti buvo be galo sudėtinga, tačiau jis, kaip ir mama, stiprus žmogus. „Jam padeda anūkas, kuris su juo gyvena. Tas laikas karantininis, labai kūrybiškas, daug rašo, o su mama irgi ryšys nenutrūkęs, rašo knygą mamai. Manau, kad tai daugiausia, ką galima pasakyti“, – pasakojo V. V. Landsbergis.
