Alkoholizmu sergantis penkiasdešimtmetis Tomas (vardas pakeistas) prisimena, kad priklausomybės užuomazgos prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje, kada egoizmas, puikybė ir savęs išaukštinimas tik ir stūmė alkoholio link.
„Gyvenau mažame miestelyje, buvau pirmūnas, sporte taip pat būdavau pirmas, mano dviratis visada būdavo naujausias, o kuprinė – brangiausia, tad jausdavausi aukščiau kitų ir sąžinės jausmas man buvo svetimas. Ne paslaptis, kad šiomis būdo savybėmis pasižymi beveik kiekvienas alkoholikas“, – atvirauja vyras.
Tomas pasakoja, kad jam būnant 14 metų išsiskyrė jo tėvai ir likimas susiklostė, kad mama su dvejais sūnumis persikraustė gyventi į sostinę. Vilniuje moteriai teko ilgai ir sunkiai dirbti, norint išlaikyti šeimą, tad vaikams teko išmokti gyventi savarankiškai.
„Persikrausčius iš mažo miestelio į sostinę ir gavus absoliučią laisvę tikriausiai ne vienam paaugliui susisuktų galva nuo galimybių. Tada prasidėjo pirmieji alaus paragavimai, sužinojau, ką reiškia nejausti baimės ir atsikratyti kompleksų, kada esi apsvaigęs“, – sako pašnekovas.
Vyras tikina, kad jam būnant 16 metų paaugliu jis tapo visiškai priklausomas nuo alkoholio, apsvaigimo būsena tapo reikalinga kiekvieną dieną. Bėgimas iš pamokų, gėrimas gatvėse Tomui tapo kasdienybe.
„Suprantate, mažame miestelyje visada visur būdavau pirmas, o atvykus į Vilnių pamačiau, kad tiek moksluose, tiek sporte už mane yra daugybė viršesnių. Tad pasirinkau kitą kelią, kur galėčiau būti viršiausias – alkoholį. Daugiausiai išgerdavau, pirmas viską išbandydavau ir man tai patiko, nes troškau būti bent kažkuo pranašesnis už kitus“, – prisimena vyras.
Baigus mokyklą Tomui atsirado dar daugiau laiko linksmybėms. Kadangi apie studijas ir darbą vaikinas net negalvojo, ėmė bičiuliautis su vis naujomis kompanijos, su kuriomis po išgertuvių dažniausiai atsibusdavo neaiškiuose vietose, be pinigų, dokumentų, daiktų, net batų ir su mėlynėmis po akimis.
„Visos dienos atrodė panašiai. Vėliau sutikau savo simpatiją, kuri net pats neįsivaizduoju kodėl už manęs tokio ištekėjo. Ši santuoka man atnešė gerų vėjų, šiek tiek apstojau gerti, stengdavausi kuo daugiau būti namuose, per žmonos pažįstamus susiradau neblogą, atsakingą ir gerai apmokamą darbą. Davė net butą, kuriame su žmona ir apsigyvenome“, – kalba vyras.
Pašnekovas tikina, kad po vedybų iš visų jėgų stengėsi valdyti situaciją ir negerti, tačiau tai trukdavo labai trumpai. Pakakdavo menkiausių progų: akcijos alkoholiui prekybos centre, blogos nuotaikos ar nereikšmingos progos, kad viskas baigtųsi nusigėrimu iki sąmonės netekimo.
„Gyvenime jaučiausi bejėgis, niekaip nesugebėjau tvardytis, pykau ant savęs, kitų, kelis kartus net bandžiau žudytis. Vėliau mums su žmona gimė dukra ir situacija dar labiau pablogėjo. Nesugebėjau prisiimti atsakomybės, žmona vis labiau pyko, o aš to nepakęsdamas vis daugiau gėriau“, – tikina vyras.
Tomui atrodė, kad visi aplinkiniai jam trukdo gyventi, o jo didžiausia svajonė tuo metu buvo turėti nuosavą mažą butą, nesvarbu kokios būklės, tik svarbiausia – kad bute būtų sandėliukas, į kurį vyras galėtų krauti įvairiausių rūšių alkoholinius gėrimus.
„Atrodė, kad tuomet galėčiau laimingai, nieko netrukdomas gyventi. Ta svajonė buvo tokia didelė, kad aš ją ilgai nelaukdamas išpildžiau. Taip pat išsiskyrėme su žmona, o viso to iniciatorius, sunku patikėti, bet buvau aš pats“, – atskleidžia pašnekovas.
Tomui atsiribojus nuo visų artimųjų, draugų, praradus darbą ir apsigyvenus sename apleistame bute vyras daugiau nieko nebematė, kaip tik alkoholį ir apgriuvusio buto tamsias sienas. Kaip pats vyras sako, tuomet buvo pasiektas visiškas dugnas.
„Man buvo taip blogai, kad aš net nemokėjau bendrauti su žmonėmis, jų bijodavau. Užsidarydavau vienas, gerdavau ir nieko daugiau neveikdavau. Taip tęsėsi kelis mėnesius, kol vieną vakarą prisiskambinti negalėjęs brolis rado mane namie eilinį kartą prisigėrusį be sąmonės ir išvežė į ligoninę“, – išgyvenimais dalinasi Tomas.
Vėliau, kaip pats vyras pasakoja, jis buvo nusiųstas gydytis priklausomybės, tačiau viskam priešinosi ir nepriėmė net menkiausios pagalbos. Tik po dar kelių nuopuolių Tomas prisiruošė apsilankyti pokalbyje su tokio paties likimo žmonėmis ir nuo tos dienos, pačiam pripažinus priklausomybę, prasidėjo ilgas alkoholizmo gydymasis.
Išeitis sergantiems
Konsultaciniai punktai, kur sergantys priklausomybių ligomis turi galimybę anonimiškai pasikalbėti su būtent šios srities specialistais – viena iš naujai atsiradusių ir daug žadančių iniciatyvų Lietuvoje.
Priklausomybe sergančius konsultuojantis specialistas Gytis Jurevičius teigia, kad didžiausias sunkumas šiame darbe - tokių asmenų neatsakingumas. Dažnai tokie žmonės nesilaiko susitarimo ir neatvyksta į konsultacijas laiku arba neatvyksta visai.
„Vis dėlto, net jei žmogus pasirodo po daugybės neatėjimų sutartu laiku, mes motyvuojame jį priimti jam pačiam reikalingą pagalbą, kadangi priklausomybe sergantis žmogus kiek galėdamas neigia, kad jam pagalba reikalinga.
Be abejo, būna ir atvejų, kada kreipiasi priklausomi asmenys, kaip sakoma, jau „pasiekę dugną“ ir patys tai suvokiantys. Yra tokių, kurie pajunta, jog pavargo tempti ant savo pečių priklausomybę“, – aiškina Gytis Jurevičius,
