Skaitytojos laiškas
Esu jauna mergina, dar nebaigusi mokyklos. Nors šiuo metu man labiausia turėtų rūpėt mokslai ir artėjantys egzaminai, bet tai man yra antroje vietoje. Pirmoje vietoje man yra mano tėtis.
Viskas prasidėjo jau seniai. Mano tėtis yra „užkietėjęs alhokolikas“, dar būdamas jaunas (dabar jam 42m.) mėgdavo išgerti ir niekada neatsisakydavo taurelės, bet visą laiką dirbdavo ir užsidirbdavo, išlaikė ne tik mane, bet ir mano mamos vaikus kurie net nėra jo vaikai. Kaip man buvo penkeri metai, tėtis susirado naują moterį, mano mama – naują vyrą, ir abu pasuko skirtingais keliais. Tuo metu jis buvo jau 10 metų užsikodavęs. Taip ir ėjo gyvenimas, viskas buvo tikrai kaip iš filmo.
Tėtis pasistatė namą, pasodino medį, pasigimdė sūnų. Tėtis dirbdavo ,tarpininkaudavo su užsieniu, žmona buvo jo dešinioji ranka. Visada buvo maišai pinigų, jis buvo gerbiamas žmonių ir turėjo didžiulę įtaką kitų žmonių nuomonei ir pasirinkimams. Taip pat noriu pasakyti, jog jis buvo labai protingas ir fenomenalus žmogus, apsiskaitęs ir išprusęs.
Vaikėsi su benzininiu pjūklu
Tačiau jis paslydo. Gal po šešerių gyvenimo metų kartu metų, jis visą vasarą pragėrė, nes kažkas nepasisekė versle. Žmona susitaikė su tuo ir bandė nuraminti jo sielvartą ne tik jį glostydama, bet pati pirkdama jam alkoholį. Tada jis susirgo kepenų ciroze – kiek pamenu, visas buvo geltonas. Bet niekas iš aplinkinių nenukentėjo: jis buvo ramus, gėdindavosi, kad vaikai matydavo jį girtą, todėl visą vasarą tūnojo kambary. Bet sugebėjo toliau išlaikyti šeimą finansiškai.
Antras lūžis įvyko po dar penkerių metų ir jis jau metus tęsiasi iki dabar. Kiekvieną dieną – vis blogiau, žmogus degradavo visomis prasmėmis. Namai užstatyti, mašinos parduotos, aplinkiniai atsiriboję, draugų nėra. Pagrindinės aukos mes: žmona, močiutė, aš ir dar du vaikai.
Metus laiko girdim tik vieną: eisiu pasikart arba daugiau jūs manęs nematysit. Buvo visko: muštynių, policijos, jis vaikėsi vaikus po kiemą su benzininiu pjūklu arba peiliu, daužė automobilio stiklus. Nesakau, kad buvo kažkokių ypatingų fizinio smurto atvejų, bet psichologinio smurto, kokį patyrėme mes per šiuos metus, nelinkėčiau net didžiausiam priešui.
Nepavykusi pagalba
Bandėme imtis įvairiausių priemonių. Buvo aplankytos įvairios įmonės nuo ligoninių, psichologų iki Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, bėgome iš namų ir panašiai. Mes jį vadinam „protingu durnium“. Jūs pagalvokit, koks turi būt žmogus unikalu, jog Žiegždriuose jam davė mobilųjį paskambint, kas praktiškai yra neįmanoma, o mus atvažiavus buvo tiesiai šviesiai pasakyta, jog gydytis reikia mums, o ne jam. Galiausia priėjom tokį chaosam, jog kvietėm policijos pareigūnus, kurie sugebėjo jį uždaryti parai, ir vėl namuose vyko tas pats.
Aišku, visi sakys, kad bėkit nuo jo neatsisukdami, bet labai paprasta pasakyti. Šiuo metu padaryčiau viską, net parduočiau sielą velniui, kad galėčiau padėti jam ir visai šeimai. Man jo gaila, nes ji išprotėjo ir jam reikia rimtos specialistų pagalbos, kurios jis nesutiks priimt. O pas mus Lietuvoje nėra tokio dalyko kaip gydymas per prievartą. Daug lengviau palaukti, kol pats žmogus arba jo auka bus vežama į morgą, ir tada pora savaičių kalbėti, jog padarysim taip ir kitaip, kad Lietuvos žmonių gerovė būtų užtikrinta. Kalbos ir lieka kalbomis.
Gresia kapinėmis
Taip, aš suprantu, jog kiekvienas žmogus turi laisvę ir teises. Bet manau, kad turi būti griežtai priimtas įstatymas, kuris nurodytų, jog aplinkiniams ar šeimos gerovei kenkiantis, psichiškai nestabilus žmogus turi būti ne baudžiamas, o gydomas. Viskas, ko noriu šiuo metu, yra tėčio sveikas protas, nes jeigu mes jį paliksime, į kapines keliaus jis, o jeigu ir toliau neis užkirsti kelio jam smukdytis tolyn, kažkas į kapines eis nuo jo rankos, nes jis yra neadekvatus žmogus, kuris visiškai nesuvokia, ką daro, o aš esu šiuo atveju bejėgė, nes viskas yra jau išbandyta, o vienintelis tikslas dabar yra padėti jam ir išlikti gyvam.
Todėl manau, kad mūsų valstybė privalo imtis griežtų priemonių ir pagaliau daryti tvarką. Nors parašyti išdrįsta ne kiekvienas, bet manau, kad yra šimtai žmonių kurie buvo mano vietoje arba yra dabar ir sutinka su mano nuomone.
