Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį, apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione, o dabar jūsų dėmesiui paskutinioji dalis apie maistą, išlaidas ir malonias staigmenas, rašo tinklalapis makalius.lt.
Maistas ir vynas. Prieš vykstant į Alikantę, daug skaičiau apie šio krašto vyndarystės tradicijas, tik šiam kraštui būdingus vynus ir galimybes apsilankyti ūkininkų vynuogynuose, padegustuoti jų gaminamų vynų. Labiausiai visur išreklamuotas yra Enrikės Mendozos gaminamas vynas.
http://www.bodegasmendoza.com/en/enoturismo-reserva.html Šiame tinklalapyje galima užsiregistruoti. Tačiau… aš taip ir nesulaukiau atsakymo. Kreipiausi į vietinę turizmo įmonę, kuri organizuoja ekskursijas po Valencijos regioną, atsakė, kad turizmo sezonas pasibaigęs, nebesurenka grupių, jei kartais surinktų – informuotų. Deja….
Dar reklamuojamas Bogeba Vincent Baeza, tačiau kontaktų rasti nepavyko. Tik štai informacijos turėjau, bet lankytojų, kurie norėtų pasakojimą išgirsti ne ispanų, o anglų kalba – niekas nepriėmė. Nuvykti visuomeniniu transportu yra sudėtinga. Reikėtų nuomotis automobilį, tik čia iškyla kita dilema – kaip degustuoti vyną, jei Ispanijoje netoleruojamas vairavimas išgėrus. Galima „įpūsti“ tik iki 0,2 promilės (pas mus – iki 0,4), o baudos prasideda nuo 300 eurų.
Na, bet vyno galima prisidegustuoti kiekvienoje „knaipėje“. Būtent į vietinių gyventojų lankomas užeigas reikia eiti. Cerveceria – ką šis žodis reiškia tiksliai nežinau, bet čia mažai šansų, kad susikalbėsite angliškai, meniu tik ispanų kalba. Tačiau šios „knaipės“ turi tooookio cinkelio, toks paprastas, tikras ispaniškas koloritas.
Nori valgyti – kartu su padavėju nueini prie puodų ir parodai ko įdėti, parodai iš kurio butelio įpilti. Iš pradžių truputį šokiravo maisto patiekimas. Jei valgai dviese, tai duoda vieną lėkštę su maistu (vieną kartą tik padėjo dvi atskiras lėkšteles), o šiaip tik atskiras šakutes duoda. Jei užsisakai vyno arba alaus, tai cervecerijoje (ne kavinėje paplūdimyje ar miesto centre) būtinai pridės vytinto kumpio, mišrainės arba kitokio užkandžio, ir už viską sumoki 2-4 eurus. Jei užsuki nebe pirmą kartą, personalas atpažįsta, tiesiog labai smagiai pabendrauji – jie kalba ispaniškai, tada jiems atsakai lietuviškai…
Dar šis tas apie vietinius ypatumus ir ne tik. Ispanams pasikalbėti yra šventas reikalas. Kalba jie tarp savęs garsiai ir labai emocingai. Jei ant šaligatvio sustoję kalbėsis moteriškės, tai jas turėsi apeiti gatve, nes visiškai nereaguoja, jog trukdo. Autobuso vairuotoja gali sustoti gatvėje ir, atsidariusi priekines autobuso duris paplepėti su gatvėje stovinčia drauge, visai nekreipdama dėmesio, jog iš paskos nusidriekia automobilių eilė.
Vėlavimas – gali išvesti iš kantrybės, tačiau, reikia nusiteikti, jog kitaip nebus. Penktadienio rytą susiruošėme važiuoti į Guadalestą. (Poilsio dienomis visuomeninis transportas ten nevyksta). Buvau ne tik šiame tinklapyje, bet ir kitur daug prisiskaičiusi ir labai norėjau pamatyti šį miestą muziejų. Tačiau buvo nelemta. Rytą viešbutyje 15 min. vėlavo atidaryti pusryčių barą (darbuotoja tik pasijuokė atėjus). Po to kažkodėl keliolikai minučių sustojo traukinys. Ir labai apmaudu buvo pamatyti Benidorme nuvažiuojantį tuščią autobusą į Guadalestą. Nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Gal todėl ir Benidormas įspūdžio nepaliko. Beje, iš Benidormas yra tarpinė stotelė persėdant iš vieno traukinio į kitą, jei važiuoji į Altėją, Denia (tai paskutinė Tram stotelė. Iki Denios iš Alikantės važiuoti apie 3 valandas, tačiau jos neprailgsta, nes pajūrio ir kalnų vaizdai pasakiški). Nusipirkus bilietą į abi puses, galima tam skirti visą dieną, pakeliui išlipant patikusiame miestelyje. Bilieto kaina 13,20 euro.
Iš Benidormo daug kur galima nuvykti autobusu. http://www.llorentebus.es/ čia rasite autobusų tvarkaraščius.
Paslaugas siūlo vietinės turizmo agentūros, kurios organizuoja ekskursijas po Valensijos regioną. Viena iš jų – http://www.mandarinabluetours.com. Tačiau kelionės brangokos, kažkodėl bene visos vienos dienos išvykos po 55 eurus žmogui. Paskutiniu atveju būtume sutikę pasinaudoti ir jų paslaugomis, tačiau, kaip jau minėjau nebesurinko grupių. Beje, atkreipiau dėmesį, kad tokiu metu buvo daug keliaujančių ispanų, ypač senjorų.
Paplūdimiai. Keletą kartų lankėmės garsiajame San Juan paplūdimyje. Jis nuo Alikantės nutolęs keletą kilometrų. Važiuoti tranvajaus linija Nr 3. Paplūdimys spalio mėnesį gana tuščias. Rašo, jog 8 km ilgio ir 80 m pločio – išties įspūdingas pajūrio ruožas. Už Europos Sąjungos fondų lėšas sutvarkyta paplūdimio infrastruktūra: žaidimų aikštelės, paplūdimio tinklinio aikštelės, treniruokliai, pėsčiųjų takai. Paplūdimys gavęs mėlynąją vėliavą.
Sangrija. Pirmą dieną buvo labai skani. Paplūdimio, Explanada de Espana bei miesto centre ir senamiesčio kavinukėse didelė taurė kainuoja nuo 2,8 iki 4 eurų. Tačiau antrą dieną laukė didžiulis nusivylimas, kai nusprendžiau sužinoti receptą. Akies krašteliu stebėjau, kaip maišo. O siaube – atsuka “bambalį” (kurio 2 litrai prekybos centruose kainuoja 1,50 -1,80 euro), pripila į taurę, prideda daug ledo, vaisių ir įpila dar kažkokio vietinio stipraus gėrimo šlakelį, ir galiausiai – porą šaukštelių cukraus. Beje, už vyno taurę, alų, ar sangriją daug kur jei pietauji ar vakarieniauji, mokėti nereikia.
Kainos. Nesiruošėme lankytis parduotuvėse, tačiau pamačius vitrinose kainas, neatsispyrėme pagundai. Drabužiai begėdiškai pigūs! Šiaip parduotuves aplenkdavome – ne “šopintis” atvykome. Lauktuves, vaisius, maistą pirkdavome Mercado Central (jei suspėdavome, nes apie pietus užsidaro). Mandarinai ir daugumos šviežut šviežutėlių vaisių kaina apie 1 eurą, daržovės – apie 50 euro centų. Prekybos centre kainos panašios, kaip pas mus.
Kelionės topas. Tomis dienomis Alikantėje vyko Ispanijos universitetų tradicinės ispanų muzikos festivalis-konkursas “Mare Nostrum”. Viešbutis, kuriame gyvenome, buvo renginio rėmėjas. Buvo apgyvendinta pora ansamblių. Susidarė įspūdis, kad jie dainuoti nesiliauja ir miegodami. Grįžus naktį į viešbutį skambėdavo gitaros ir mandolinos, liedavosi melodingos dainos. Pabudus rytą – dainos tebeskambėdavo… Tačiau tai visai neerzino ir netrukdė, visai smagu užmigti skambant melodingai lopšinei. Vieną vakarą kilo mintis, jog visai smagu būtų pamatyti šių ansamblių koncertą. Pasiklausiau viešbučio registratūroje, ar nežino, kur vyksta koncertai. Atsakė, jog šiandien bus Explanada de Espana estradoje, tik nežino kurią valandą. Susiruošėme ir išėjome. Prie estrados jau buvo išrikiuotos kėdės, ir keli šimtai žiūrovų laukė koncerto. Pradžios laukėme dvi valandas. Finalinis festivalio koncertas tikrai buvo įspūdingas. Vien dėl jo vertėjo važiuoti į Alikantę.
Štai tokie trumpi įspūdžiai. Nesuminėjau visų aplankytų miestelių, daugiau dėmesio skyriau tik pagrindiniams objektams. Į Alikantę galima būtų vykti ir antrą, ir trečią kartą, ir visada atrastum ką nors naujo.
Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą.
