Kaune dirbanti moteris neslepia – šiame darbe netrūksta ne tik džiugių, bet ir skaudžių akimirkų, o krūvis yra toks didelis, kad ne visuomet pavyksta skirti pakankamai laiko ką tik kūdikio susilaukusiems ir daug klausimų turintiems tėvams.
Emilija prisimena, kad ji visą laiką norėjo dirbti su medicina susijusį darbą, o akušerija ją labiausiai sužavėjo dėl galimybės detaliai specializuotis vienoje konkrečioje srityje.
„Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau būtent šitą specialybę, ir kuo toliau, tuo ji man atrodo įdomesnė“, – sako pašnekovė.
Krūviai milžiniški
Moteris neslepia, kad vienas iš didžiausių sunkumų, su kuriuo ji susiduria darbe, yra didelis krūvis. Pogimdyminio skyriaus akušerė atvirai sako, kad personalo ligoninėje nėra tiek, jog kiekviena moteris gautų labai daug dėmesio, o kartais akušeres net tenka skolintis ir iš kitų skyrių.
„Kiekvieniems tėveliams vaiko gimimas yra didžiulis įvykis, jie turi labai daug klausimų, nori bendrauti ir reikalauja dėmesio. Tikrai būna gaila, kad negalime jo suteikti, nes dėl laiko stokos labai sunku patenkinti kiekvienos šeimos poreikius.
Žmonės dažnai skundžiasi, kad mažai matė akušerę arba priežiūra nebuvo tokia, kokios jie norėjo. Mums norisi daugiau pabendrauti su šeimomis, atsakyti į jų klausimus, bet krūviai yra milžiniški, todėl to bendravimo ir trūksta“, – pasakoja akušerė.
Ji sako, kad darbo pamaina pralekia tiesiog akimirksniu, mat kiekvieną akimirką yra ką veikti:
„Visa diena yra bėgime. Daug kas įsivaizduoja, kad akušerės sėdi ir geria kavą, bet tokio vaizdo, kiek dirbu, tikrai nėra tekę matyti. Kiek turi laiko, tiek ir eini į palatas, visada būna toks judesys.“
Emilija pasakoja, kad ji yra atsakinga už moterų parsivežimą iš gimdyklos ir ankstyvosios pogimdyvinės priežiūros suteikimą, kuris apima tiek mamos, tiek ir naujagimio būklės stebėjimą, bendravimą su šeimomis.
Nėra kvailų klausimų
Pašnekovė atskleidžia, kad ankstyvuoju pogimdyviniu periodu tėvams kyla daug klausimų, susijusių su naujagimių priežiūra ir fiziologiniais dalykais, pavyzdžiui, tuštinimusi, virkštelės liekanų prižiūrėjimu, žindymu. Būtent pastaroji tema yra viena svarbiausių ir moterims keliančių daugiausia nerimo.
„Žindymas yra įgūdis, kurio reikia išmokti ir mamai, ir naujagimiui. Kai kur dirba žindymo specialistės, kurios atlieka labai didelį darbą, nes tai yra viena jautriausių ir skaudžiausių temų po gimdymo“, – sako akušerė.
Ji pabrėžia, kad viena reikalingiausių savybių jos darbe yra kantrybė, mat tėvams kyla tikrai daug klausimų, kurie specialistams dažnai atrodo savaime suprantami.
„Mums tai atrodo baziniai dalykai, tačiau reikia suprasti, kad vaiko gimimas yra labai svarbus įvykis, jis visiškai perverčia gyvenimą ir tėvai staiga tampa atsakingi už mažą žmogutį. Visada, kiek tik tų klausimų bekiltų, mes stengiamės į juos atsakyti, norime, kad žmonės būtų kuo ramesni, labiau patenkinti šia patirtimi ir į namus išvyktų jausdamiesi saugūs bei užtikrinti.
Visada sakome, kad nėra kvailų klausimų, yra tik nepaklausti klausimai. Todėl visada geriau specialisto išsiklausinėti iki visiško maksimumo, nei grįžus namo panikuoti, ieškoti informacijos kur nors internete“, – neabejoja Emilija.
Kai kurie gimdymai įsimena visam gyvenimui
Ji sako, kad nesvarbu, kokie dideli yra darbo krūviai, akušerė turi mokėti prieiti prie moters, perprasti jos nuotaiką, pastebėti, jei ji dėl ko nors nerimauja.
„Akušerė tikrai tampa moters gera drauge, patarėja, guodėja, psichologe. Ši profesija reikalauja labai daug bendravimo, empatijos, tad psichologinė pusė atlieka ne mažiausią vaidmenį“, – sako pašnekovė.
Kadangi Emilija akušere dirba dar palyginti neseniai, maždaug ketverius metus, ji neslepia – atsiriboti nuo visų emocijų ir jas palikti darbe vis dar yra sudėtinga:
„Aš jauna specialistė, to padaryti vis dar nemoku. Kuo ilgiau dirbi, tuo tampi labiau užsigrūdinęs, bet tikrai neatbukęs – esu dirbusi ir su gerokai vyresnėmis akušerėmis, kurios visą laiką yra labai jautrios, švelnios ir motiniškos, tik jos išmoksta neparnešti tam tikrų dalykų namo.“
Pašnekovė neabejoja – šį darbą galima dirbti ilgą laiką ir turėti labai daug patirties, tačiau vis vien yra tokių epizodų ir gimdymų, kurie įsimena visam gyvenimui.
„Kiekvienas gimdymas yra unikalus ir kiekviena pogimdyminė diena yra unikali, bet visada pirmiausia į galvą šauna labai sudėtingos ir skaudžios situacijos... Nemanau, kad turiu teisę apie jas plėstis, nes tai yra labai asmeniška ir skaudu, bet verkti teko ne kartą ir ne du, man atrodo, kad tai neišvengiama darbo dalis“, – mano akušerė.
Pasitaiko ir juokingų nutikimų
Emilija mieliau dalijasi šypseną keliančiomis istorijomis ir prisiminimais, kurių jos darbe taip pat netrūksta. Viena iš labiausiai jai atmintin įsirėžusių situacijų – kai po gimdymo ji buvo prakeikta.
„Pas mus buvo romų tautybės gimdyvė, jauna mergina, kuriai buvo atlikta ekstra Cezario pjūvio operacija. Kaip šalutinis efektas jai pasireiškė gana stiprus galvos skausmas, kurį reikėjo gydyti medikamentais, ji ilgokai pas mus gulėjo.
Moteriai gimė berniukas, o tai visai giminei buvo labai didelė šventė – seneliai, dėdės, tetos, uošviai kiekvieną dieną susirinkdavo į palatą. Tą dieną aš kaip tik dirbau ir atėjau prijungti lašelinės su vaistais. Jos uošvienė manęs paklausė, kada gi jai pagerės, ką mes jai čia darome? Aš atsakiau, kad tikrai nieko negaliu pasakyti, reikia kreiptis į prižiūrintį gydytoją.
Tai ji pamosikavo rankomis, sukalbėjo kažką savo kalba ir man pasakė – viskas, tavo visas gyvenimas yra prakeiktas dėl to, kad mano mergaitei yra blogai. Tikrai likau pasimetusi, nežinojau, kaip reaguoti, nes ji mane prakeikė visos giminės akivaizdoje, o visi linksėjo ir grūmojo pirštais“, – šiandien kvatodamasi šią istoriją prisimena Emilija.
Dar vienas įsimintinas ir juokingas nutikimas įvyko tada, kai pašnekovė per gimdymą asistavo savo kolegei.
„Asistuojanti akušerė dažniausiai stovi šone, padavinėja medikamentus, suleidžia vaistus ir „dirba“ kaip kojos atrama. Kai moteris stanginasi, ji įsiremia mums į šoną koją, o man „pasisekė“ kad mūsų gimdyvė buvo sunkiaatletė.
Ji įsirėmė į mane koją ir aš tik pajutau, kad guliu priešingame gimdyklos kampe nusviesta su visais staleliais. Aišku, greitai atsistojau, nubėgau į savo vietą, bet po to su moterimi kalbėjome ir ji pasakė, kad iki paskutinės dienos kilnojo svorius ir aš neturėjau jokių šansų atsilaikyti“, – juokiasi akušerė.
Negaili komplimentų vyrams
Pasakodama apie tai, kaip su šia patirtimi tvarkosi vyrai, būnantys šalia savo gimdančių moterų, Emilija jiems negaili gražių žodžių.
„Dažniausiai tėčiai būna labai žavingai viskuo susirūpinę, turi daug klausimų. Sakyčiau, kad vyrauja labai neteisingas manymas, jog vyrų nedomina ankstyvasis pogimdyvinis laikotarpis, kad gimdymas jiems yra svetimas.
Iš tikrųjų daugelis vyrų labai nuoširdžiai rūpinasi naujagimiu, klausinėja, kaip jį perrengti. Dažniausiai pirmą kartą naujagimį būtent ir perrengia tėčiai ir jiems viskas labai gerai pavyksta“, – pasakoja akušerė.
Ji neslepia, kad kone didžiausią stresą vyrams kelia tai, jei gimdymas prasideda kiek anksčiau nei numatyta pagal terminą.
„Vyrai dažniausiai būna apšviesti, kad gimdysim 38–40 savaičių, todėl jei moteris pradeda gimdyti 37 savaitę ir 4 dieną jiems atrodo, kad viskas vyksta ne pagal planą, jie to nesupranta, būna pasimetę ir sako – juk dar ne laikas gimdyti, kalendoriuje yra pažymėta kita diena“, – juokiasi pašnekovė.
Kartais stebina keisti moterų norai
Emilija pasidalija ir dar vienu įdomiu dalyku – moterų norais, kuriuos jos išsako iškart po gimdymo.
„Viena moteris po gimdymo labai norėjo išeiti parūkyti, nors ji buvo visiškai nerūkanti, – šypteli akušerė. – Tikrai mes, akušerės, pastebim, kad prasideda visiškai keisti moterų norai.
Visiems žinoma, kad ligoninės maistas nėra restoraninio lygio, bet ne viena moteris sako, kad arbata arba košė po gimdymo buvo pats skaniausias jos valgytas maistas gyvenime. Gimdymas jas tikrai išvargina, pareikalauja daug jėgų ir dažniausiai per gimdymą moterys neužkandžiauja, todėl būna labai išalkusios.
Todėl vėliau ligoninės maistą labai giria. O jau vėliau vyrai važiuoja pirkti picų, kebabų ar kitokio greito maisto, jo moterims taip pat labai dažnai norisi“, – sako akušerė.