Apie tai, kas paskatino moterį 2009 metais įkurti gyvybės langelį ir kokius skaudulius širdyje ji nešiojasi iki dabar, A. Baukutė atvirai papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Skausmas dėl sušalusio kūdikio
Įkurti gyvybės langelį moteris nusprendė dar 2009 metais, kai buvo Seimo narė. Dabar ji džiaugiasi šiuo sprendimu ir sako, kad ne veltui tuo metu buvo engiama ir turėjo kentėti patyčias dėl šios naujovės Lietuvoje.
„Man su padėjėja Aurelija Peleckaite buvo labai sunku įrodyti, kad gyvybės langelis yra reikalingas. Tas kelias buvo labai sunkus. Pirmoji stojo priešintis tuometinė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri sakė, kad prireiks daugybės teisės aktų, biurokratijos.
Tada visiems aiškinau, kad labiausiai čia reikia žmogiškumo, nes tik jis gali padėti išsaugoti gyvybes.“
Pasak moters, kiekviena išgelbėta gyvybė yra itin svarbi: „Iki šiol man labai skaudu dėl prarasto vaikelio Kauno mieste.
Kol vyko derybos ir aiškinimai, kad gyvybės langelis iš esmės reikalingas, Kauno sąvartyne žiemą buvo rastas sušalęs kūdikis. Neturėjau tada daug patirties politikoje, todėl daug darbų užsitęsė. Neslėpsiu – kasdien vaikštau su skausmu širdyje dėl neišsaugoto kūdikio.“
Mintis kilo pagimdžius sūnų
Paklausta, kas paskatino imtis tokios iniciatyvos, A. Baukutė teigia, kad viskas atsiranda iš suvokimo: „Kaip tik tuo metu buvau pagimdžiusi trečiąjį sūnų ir ne iš vadovėlių, o savo akimis mačiau, koks kūdikis yra bejėgis.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją toks kūdikis negali apginti savo gyvybės, bet į ją turi pilną teisę. Ta mintis kirbėjo manyje ir aš ryžausi tokiam sprendimui.
Buvo metas, kai dėl to buvau išjuokta, šis sprendimas atrodė nereikšmingas, tačiau kiekvienas išsilavinęs žmogus suvokia, kad nieko nėra svarbiau už išsaugotą gyvybę.“
Širdį veriantis susitikimas
A. Baukutė papasakojo ir apie širdį veriantį susitikimą su moterimi, kuri augina iš gyvybės langelio įvaikintą berniuką.
„Prisimenu, viename prekybos centre su drauge geriame kavą, kalbamės darbo reikalais, o prie manęs pribėga moteris su gėle. Pasimečiau, nesupratau, kas čia bus, galvoje – šimtai minčių, o ji priėjusi įteikė man gėlę ir parodė savo berniuko nuotrauką.
Papasakojo, kad mane atpažino ir norėjo man padėkoti už gyvybę jų namuose. Pasirodo, ji įsivaikino paliktą kūdikį iš gyvybės langelio.
Iki šiol prisimenu ir pirmąją mergytę, kuri buvo palikta langelyje. Pamenu, tą naktį, gavusi žinią, verkiau lyg dėl savo vaiko.
Vėliau sužinojau, kad ją įsivaikino šeima, kuri su manimi pasidalino žiniomis apie mergytę – parašė, kad ji lanko muzikos mokyklą, su ja viskas gerai. Buvo labai jautru.
Kelis kartus per metus mane pasiekia informacija ir per kitus žmones – sulaukiu padėkų, linkėjimų iš šeimų, kurios augina paliktus vaikus.
Po tokių žinių apie išgelbėtus ir laimingus vaikus žinau, kad viską dariau gerai ir šis sprendimas yra naudingas tiek vaikams, tiek šeimoms. Tai – didžiausia dovana“, – sakė A. Baukutė.
„2021 m. balandžio mėn. mano tėvas buvo paguldytas į UCLA Health su sepsiu ir po dviejų mėnesių mirė. Norėjau jį aplankyti pilnai paskiepytas, kaukėtas ir neužsikrėtęs, bet apsauga užlaikė mane, nes mama atvažiavo anksčiau. Vienas iš daugelio Covid-19 nusikaltimų. Kadangi aš asmeniškai pažinojau vyriausiąjį gydytoją, man vis tiek buvo leista susitikti su tėvu. Bet ką daryti su likusiais, kurie neturi ryšių ir nesugeba kovoti? Kiek žmonių mirė iš vienatvės ir baimės? Mes pasakojame šias istorijas, kad žmonės būtų atsakingi, kad išmoktume vertingų pamokų, kad tai nepasikartotų. Tragedija, kurią jie sukėlė reaguodami į Covid-19, buvo tikra pandemija. Depresija, fizinis išsekimas, darbo, bendravimo praradimas, ekonominė žala, visuomenės poliarizacija ir laisvių praradimas. To niekada negalima pamiršti ar atleisti. Mokykimės iš šių klaidų ir pradėkime sveikimo procesą“.
