Santuoka arba švarūs kanalizacijos vamzdžiai
Kiekvienas iš mūsų kas rytą keliauja į savo gyvenimo karą ir kasdien dalyvaujame vis naujoje kovoje. Net neabejoju, kad ir Jums taip nutinka: darbų vienas milijonas, tuo pat metu jūsų vaikų auklytė po daugelio metų darbo jūsų namuose išeina, o naujoji, nors jau ir rasta, dar nepažįsta jūsų kasdienybės.. Na ir aišku, prie viso „šio gero“ sugenda džiovyklė, tad jūsų namai atrodo kaip karo ligoninės laukas ir, tarytum būtų dar mažai – užsikemša kriauklė virtuvėje. Užsikemša taip, kad nebepadeda niekas..
Atsikeliu, skubu į darbus, kur jau ir taip vėlinuosi, neturėdama laiko pasirenku ne patį švelniausią toną ir sakau jam: „Reikia naujos džiovyklės ir skubiai reikia santechniko pagalbos vamzdžiams atkimšti. Beje, jau keliose vietose juos reikia sutvarkyti, bet Tu manęs juk negirdi. Tad klausiu dar kartą – ar surasi santechniką šiandien. Šiandien iš didžiosios Š???“.
Jis, gurkšnodamas kvapnią rytinę arbatą, atsisuka į mane ir kuo ramiausiu balsu taria: „Surasiu kada”. Net neabejoju, kad dabar kiekviena Jūsų žino, ką jaučiu tą akimirką. Man paprasčiausiai užvirė kraujas ir aš vėl, nepasiduodama, gal net dar kovingiau: „Tai šiandien surasi ar ne?“. Tonas, kaip jau Jums ir minėjau – ne iš devynioliktojo amžiaus salono pokalbių. Dėl šio tono, ko gero ir išgirdau atsakymą: „Jei jau tokia kieta, tai gal imk ir surask pati tą santechniką?“ . Sekančios akimirkos namuose klasikinės – išsivaikštome, užradome duris, aš jas turbūt ir trenkiu, ir išvykstu pilnų ašarų liftu į darbus.
Mano kolegėms tą rytą nepasiseka. Susitikimas Palangoje. O tai reiškia, kad veik visą kelią jos turės klausytis mano postringavimų apie vyrus, moteris, namus, susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Ir tuo pat metu aš ne tik kalbėsiu, bet ir ieškosiu santechniko, kuris man gali padėti ŠIANDIEN. Pagaliau pagalbininką randu, jo vardas p.Jaroslavas ir jis padės šiandien pat. Šiek tiek nurimstu.
Atvykstame į Palangą, padirbėjame ir išsiruošiame atgal į Vilnių. Kelionę atgal dedikuoju toms pačioms kalboms bei savo naujajai vendetai tema: „Sugedusi džiovyklė”. Be perstojo kalbu savo bendrakeleivėms: „ Kai tik grįšiu – eisiu pirkti naujos džiovyklės, na, nes aš Jums sakau – jis tikrai jos nebus nupirkęs – na devyniasdešimt aštuoni procentai, kad ne, o likę du – niekiniai. Ir ką tuomet man jam sakyt, ką? Pasitarkim kuo greičiau, mano mielosios kolegės”. Likusią kelionės dalį mes linksmai, o kai kur ir su ašaromis akyse repetuojam įvairiausias situacijas, jas lydinčius nusiminimus, aistringai piktas minas ir t.t. Grįžtu.
Namuose idilė. Simas, vaikai, amsintis Saliutas ir, svarbiausia, namuose atsakingai darbuojasi ponas Jaroslavas, kuris nė nenutuokia, kad dabar, šią minutę, jis gelbėja ne tik mūsų senukus kanalizacijos vamzdžius, bet – šią minutę jis, kažkuria prasme, gelbėja ir mūsų santuoką.
Nuolankiai ir kukliai prieinu prie pono Jaroslavo: „Na, Jaroslavai, kaip mums sekasi?” . Jis – atviras: „Tokio purvo netenka matyti“. Aš gėdingai ir skubiai nuleidžiu akis – mintyse jau susiplakė viskas – kanalizacija, namų pykčiai, kasdiena ir t.t., o ponas Jaroslavas, pamatęs mano frustraciją, skuba nuraminti: „Ne, ne – mano tiesiog pareigos kitos”. Greitai sumoju, apie ką jis, mat Jaroslavo pareigos jau daugiau vadybinės.
„Jaroslavai, aš puikiai žinau, kad Jūsų netiesioginės šios pareigos, dar ir dėl to noriu Jums ir Reniui ( mano bičiulis gelbėtojas) padėkoti, kad šiandien taip operatyviai atvykot ir padėjote”. Išsiskiriame su ponu Jaroslavu kaip seni bičiuliai, net žadame kreiptis su bėdomis, padėti ir atjausti. Kas toliau? Jei dar prisiminate – vendeta su džiovykle dar neišspręsta. Tad – visa ori ir kieta ( juk suradau santechniką ŠIANDIEN) einu ir tariu jam:
„Simai, važiuoju pirkti džiovyklės, tad man reikia automobilio”. Ir čia staiga mane ištinka šokas, nes tas pats ramaus žmogaus veidas ir tonas sako man: „Nebevažiuok niekur, nes aš jau nupirkau džiovyklę, ją pristatys už kelių dienų”. Po galais! Juk pasirepetavau visas įmanomas situacijas, visas dramatiškas minas, o čia – džiovyklė nupirkta ir dramos nebėra! Tie „du procentai“ įvyko. Akimirką stoviniuoju kambary ir pagaliau išvelblenu „ačiū“. Dar akimirką pagalvoju, kaip kartais iš tiesų sunku šį žodį artimam žmogui ištarti ir išeinu iš kambario. Vakaras po šios mūsų namų audros kanalizacijos vamzdžiuose dar kiek nejaukus, tylus. Visi su savo knygomis, filmais ir arbatomis, ir savo kampuose.
Bet – jau kitą rytą dėkoju visiems mūsų užsikišusiems vamzdžiams, nes kai taip emocionaliai juos pravalome – tarytum pravalome ir save pačius. O juk valytis būtina, kad, kaip sakoma, lengviau viską nurytumėm, kad, kaip sakoma, vanduo „vietoj nestovėtų” . Nuryti bus dar ko, nes mes juk tik žmonės, ir mes šiandien švenčiame tik ketvirtąsias santuokos metines. O metines dar smagiau švęsti, kai „prasivalai”. Ir dar – jei ką – džiovyklė jau irgi atvyko.
Dieviško grožio, nes išrinko ją JIS, titaniškai sunkiai spragtelėdamas laukelį „pirkti“ savo kompiuterio ekrane. Ir šiandien man visai nesvarbu, kad gal dar kas nors namuose sugedo ar suges. Man svarbu, kad mes su Tavimi, mano mielas Simonai, nesugedom. Juk visa kita – tik požiūrio ir gero humoro klausimas. O šiandien – myliu Tave ir sveikinu su mūsų santuokos metinėmis.
