„Po mūsų sulaikymo laikas įgavo kitą formatą – jis tiesiog slinko vėžlio greičiu, viskas pasąmonėje išsitęsė atrodo iki begalybės. Tos nežinios septynios dienos tapo lygios kelionės mėnesiui. Gyventi miegas/maistas/baseinas/maistas/miegas ritmu nežinant kas su tavim bus – panašus tapo į mėsinio teliuko gyvenimą, skirtą Čado struktūrų stalui.
Tik vat visa mūsų grupė, dar papildomai buvo šeriama įvairių sąmokslų variantų, dėl mūsų sulaikymo, istorijomis. Nuo iki.... Dėl artimųjų ramybės iki šeštadienio – 4 sulaikymo dienos, stengėmės spręstis savo situaciją patys, nes visų šeimos išeitų iš proto. <...> Bėgant dienoms, net ir per kelias turimas ryšio priemones, visų artimieji jau žinojo esamą situaciją, o mūsų statusas buvo vis dar joks“, – rašo Marija.
Praėjusią savaitę verslininkė ir keliautoja Marija Dubickiene su viltimi laukdavo naujos dienos, nes tikėjosi išgirsianti gerą žinią – ji gali važiuoti namo. Praėjusią savaitę spaudoje pasirodžius straipsniams su Marijos pasakojimais šis noras išsipildė. Kitą dieną keliautoja buvo padaryti laikini dokumentai ir ji galėjo skristi namo.
Nelengvas kelias namo
Visgi, kad ir sulaukė džiugų žinių, kelias namo nebuvo lengvas. Marija pirmiausiai nuskubėjo atlikti greitojo PGR testo, o iš ten – į Prancūzijos konsulatą gauti laikinų dokumentų.
„Pradėjus daryti dokumentus, pamačiau, kad su savimi neturiu tiek vietinių pinigų, kiek reikia sumokėti už dokumentus. Važiavau iki banko. Važiuojant man pranešė, kad niekaip negalima padaryti bilieto pakeitimo, todėl reikėjo pirkti naują bilietą.
Aš turėjau padarytą testą, naują bilietą, bet neturėjau dokumentų. Kai grįžau į konsulatą man padavė laikinus dokumentus. Aš juos mačiau pirmą kartą gyvenime, todėl nesupratau, kad kažko trūksta. Antradienį jau turėjau viską skrydžiui trečiadienį“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo ji.
Daugybė rūpesčių Marijos laukė ir oro uoste. Pirmiausiai – laikini dokumentai nebuvo iki galo tvarkingi, trūko Čado vizos.
„Nuo pat pirmos apžiūros manęs klausinėjo, kaip aš patekau į Čadą, ko čia atvykau, kodėl nėra atvykimo štampo. Prancūzų diplomatas mane lydėjo per visur, nes kiekvienam patikros poste mane stabdė ir norėjo grąžinti atgal. Aš „Facebook“ turėjau vizos nuotrauką, tai ji tapo pagrindiniu įrodymu, kad aš legaliai esu Čadu“, – sako verslininkė.
Dar vienu išbandymu tapo įsodinimo į lėktuvą bilieto atspausdinimas. Čado oro uoste sugedo spausdinimo mašina, todėl Marija gavo „špargalkę“, kaip sako ji, tai yra, ranka išrašytą bilietą iki Etiopijos sostinės, Adis Abbebo.
„Sugedo bilietų spausdinimo mašina, nuskridau iki Adis Abbebo. Man visiškai jau buvo įsitempia nervai. Nuėjau į jų oro uosto VIP zoną, paaiškinau situaciją, matyt, jie suprato, kad Čade sugedo mašina. Aš turėjau ranka išrašytus bilietus. Buvo tiesiog parašyta „Marija Dubickienė – Frankfurtas“. Daugiau nieko. Galiausiai man viską atspausdino ir man pakvipo Europa, mane supykino. Ta valanda užsidarius tualete buvo baisiausia kelionės dalis, nes galvojau, kad nespėsiu į lėktuvą“, – pasakoja ji.
Na ir štai diena, kada aš turiu skristi namo. Galvoje viskas susijaukę ir net nelabai gali atrinkti - koks iš tikrųjų...
Posted by Marija Dubickiene on 2021 m. birželio 23 d., trečiadienis
Pasisekė ne visiems
Visgi pasiekti namus pasisekė ne visiems ekspedicijos dalyviams. Keturi iš jų vis dar sulaikyti Čade.
„Keturi žmonės liko ten, nes klausimai dėl automobilių neišsisprendė. Čado pareigūnai susimažino sulaikytų žmonių skaičių iki minimalaus. Liko tik mašinų šeimininkai ir Aleksėjaus Kamerzanovo žmona“, – sako ji.
Marija sako, kad jai pačiai palengvėjimas atėjo tik kitą dieną po grįžimo į Lietuvą, išsimiegojus savo lovoje: „Tada suvokiau, kad viskas gerai. Buvo labai smagu, kad oro uoste mane pasitiko vaikai su antromis pusėmis ir atvažiavo baikerės, su kuriomis aš važinėjau. Supratau, kad Lietuva manęs laukė“.
Iki šiol nėra tikslios priežasties ar paaiškinimo, kodėl ekspedicijos grupė, turinti visus reikiamus leidimus keliauti Čado teritorijoje, buvo sulaikyta.
„Mes turime tik atsiprašymą, kad mus sulaikė. Turim tokį realiausią spėjimą. Mes seniai planavome kelionę į Čadą. Jeigu ne koronavirusas, būtume į kelionę išsileidę 3 mėnesiais anksčiau, tačiau teko perkelti planus iki gegužės. O gegužės mėnesį, kai skrydis turėjo būti per Stambulą, įvyko tam tikri įvykiai, dėl kurių Rusijos lėktuvams nebuvo leista skristi per Stambulą.
Aš į Čadą galėjau skristi tik su ekspedicijos kitais dalyviais. Trečias atidėjimas įvyko gegužės 17 dieną. Man Aleksėjus paskambino, kad prisijungčiau prie jų skristi tame mieste, kur susijungs kitų narių skrydžiai. <...> Laukiau bilietų tą naktį ir tuo metu Čade buvo nužudytas jo prezidentas, įvyko perversmas. Mes atšaukėme trečią kartą bilietus, kai buvo gauti visi reikiami parašai ir vizos.
Ant reikiamų dokumentų buvo ir Interpolo parašas, ir aštuonių kitų įstaigų parašai. Mūsų maršrutas buvo tiksliai nustatytas ir suderintas su visomis ministerijomis Čade. Laikėmės visų taisyklių, o tai mums labai padėjo. Aleksėjus puikus lyderis. Kadangi mes atvykome po perversmo, matyt, įstaigose iš dalies pasikeitė kiti darbuotojai ir jie po trijų savaičių susiprato, kad po Čadą keliauja 3 automobiliai rusiškais numeriais. Mes buvome pirma tokia ekspedicijos grupė gavusi leidimą įvažiuoti į Čadą po 3 metų. Turbūt jie ir nusprendė mus patikrinti, pažiūrėti, ką mes čia darome“, – svarsto Marija.
Noras keliauti nedingo
Marija juokauja, kad Čadui jų sulaikymas kainavo didelius pinigus – juos laikė brangiame viešbutyje, skraidino į sostinę kariniu „Spartanu“. „Bet kitaip tikriausiai gyvenime nebūčiau gavus galimybės juos skristi. Dabar kai viskas praeityje, tikrai turiu daugiau įspūdžių nei kartais galiu jų praryti“, – šypsodamasi sako ji.
Paklausus, ar noro keliauti ši patirtis nenubaidė, moteris sako, kad tikrai ne ir ateityje planuoja grįžti ir į pačią Afriką.
„Man kelionė yra artimiausias kelias į save. Aš turiu tam laiko ir keliauju. Tu gali gyventi 100 metų, bet vis tiek mirsi visų savo kertelių nepažinęs. Šita kelionė buvo labai stipri pažinti save. Ypač stiprioje keliautojų komandoje“, – sako ji.
Sulaikyta Afrikoje
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad projekto „Aplink Čadą per 20 dienų“ dalyvė verslininkė Marija Dubickienė kartu su profesionale keliautojų grupe iš Rusijos išvyko į Afriką, kur turėjo patirti pavydėtinus nuotykius, tačiau viskas susiklostė kitaip. Keliautojų grupė buvo sulaikyta, iš jų atimti visi dokumentai, kompiuteriai, telefonai ir visa kita elektronika. Vienintelei Marijai pasisekė išvengti mobiliojo telefono atėmimo.
„Dabar turėsiu eiti prisiregistruoti, kad vis dar esu čia ir kad nepabėgau, todėl labai ilgai kalbėti negaliu“, – pokalbį pradėjo verslininkė iš Lietuvos, kuri kartu su savo ekspedicijos bendražygiais iš Rusijos prieš savaitę buvo sulaikyta Centrinėje Afrikos dalyje, Čado Respublikoje.
Afrikoje ne pirmą kartą
„Nuo praeito antradienio mes esame viešbutyje, turime nakvynę, turime valgyti, bet neturime pasų. O kai neturime pasų, negalime net nusipirkti kortelių. Iš mūsų buvo atimta visa elektronika. Liko tik šitas vienas telefonas, su kuriuo visi galėjome kontaktuoti, tačiau šiandien jis užsikirto. O daugiau nieko, tai labai erzina“, – pasakojo verslininkė.
Ekspedicijos dalyvių tikslas buvo sukurti filmą apie keliones po Čado Respubliką. Visi 10 ekspedicijos dalyvių yra skirtingų sričių profesionalai – tarp jų ir automobilių meistras, operatorius, tinklaraštininkai. Kartu keliauja ir Aleksėjus Kamerzanovas laidos „Mir naš“ (liet. „Mūsų pasaulis“) kūrėjas, kurio sąskaitoje ne ką mažiau įspūdingos kelionės po pavojingas šalis ir karo zonas. Tarp keliautojų vienintelė Marija yra lietuvė.
„Aš pernai keliavau „Search of Lithuania“ lankant lietuvius apsistojusius Afrikoje. Mūsų keliones nutraukė korona ir mūsų komanda iširo – niekas nebenorėjo keliauti. Aš turiu išsikėlusi tikslą apkeliauti visą Afriką. Kadangi „Mir naš“ autorius Aleksejaus komanda pakankamai stipri ir jiems reikėjo žmonių, kurie galėtų išgyventi dykumoje, mes susirašėme ir aš tapau komandos dalimi“, – pasakojo ji.
Iš viso ji yra aplankiusi 12 Afrikos šalių. Tiesa, jose irgi ne viskas buvo rožėmis klota. Praėjusiais metais Marijai teko atsidurti Kamerūno areštinėje, nes prasidėjus koronaviruso pandemijai, Afrikos gyventojams atrodė, kad „baltaodis lygu korona“.
Pažadino garsus beldimas
Birželio 14 dieną Marija džiaugėsi, kad po ilgų klajonių dykumoje jiems pavyko pasiekti Faya Largyau miestelį ir civilizaciją bei paskutinėmis kelionių dienomis. Tačiau išaušęs birželio 15-osios rytas atnešė visai ką kitą.
„Aš ir Denisas (aut. pastaba – kitas ekspedicijos dalyvis), keliamės apie 4.30, tai dažniausiai mes ir kaičiame kavą. Šis rytas buvo visai toks pats – tik buvome labiau išsimėtę daiktus, juk teks remontuot mašinas, o mes tuo metu galėsime pravesti inventorizaciją maisto atsargų.
Kai ryto cikadas nutraukė piktas beldimas į kiemo vartus. Šeimininkai miegojo, o mes nelabai kreipėme į tai dėmesį. Beldimas tapo trankymu, kol prižadino mus priėmusį vietinį gyventoją. Pravėrus vartus į kiemą pradėjo veržtis koks 15 vietinių kovotojų, aišku pilnai ginkluotų ir su pilnomis šovinių dėtuvėmis.
Mūsiškiai net nespėjo atsikelt. Vos spėjau prisižadint Tasią (aut. pastaba – ekspedicijos dalyvis), o mes jau buvome apsupti. Prasidėjo visų kėlimas iš palapinių – kiek supratome – tipo neprisiregistravome policijoje, nors vakar vakare patys ten pateikėme dokumentus“, – pasakojo Marija.
Paaiškinimo nesulaukė
Visiems atsibudus policininkai liepė sėsti į automobilius ir važiuoti į policijos komisariatą. Tačiau netrukus atvyko dar vienas automobilis iš kurio išlipęs vyras prisistatė miestelio meru ir keliautojams liežė susirinkti su savimi visus daiktus, įskaitant ir palapines.
„Nebuvo smagu, <...> paklusom ir pradėjom pakuotis. Na, situacija buvo prasta – mašinų ratai nuleisti, o kariai neina į jokias kalbas, kad mirusią mašiną palikti, o mes važiuosime kitomis dvejomis. Jokio iš jų pusės kontakto, net žvilgsnio negali pagauti – tik griežti rankų judesiai...
Leido Dimai likti klijuoti rato ir valanda vėliau atvykti, ten kur veža mus. Mes išjudėjome. Mūsų konvojų lydėjo trys „Toyotos“ pilnos karių, turėjome vieną jų sekti, kad nenuklystume nuo maršruto. Pro langus viskas atrodė ne taip smagiai – pradėjome pažinti kareivines ir kiekvienam skersgatvy stovinčius karius – miestelis buvo kaip vienos didelės kareivinės... su sienose nuo apšaudymų likusiomis skylėmis“, – tos dienos įspūdžius prisiminė ji.
Pasiekus policijos komisariatą keliautojams liepė susirinkti telefonus ir su visais daiktais eiti į apklausas. Buvo 5.30 val. ryto, o ekspedicijos dalyviai atsidūrė sulaikymo kambaryje. Viskas vyko labai lėtai, tačiau svarbiausia – niekas nepasakė, kodėl jie čia.
„Gidas mūsų nuraminimui kūrė istorijas. Kiekvieną šaukė, paėminėjo visas elektronines laikmenas – be proto ilgai viską surašinėjo. Atvykus Dimai, buvo liepta varyt mašinas į kiemą – apžiūrai. Ačiū Dievui, kiemas buvo per mažas visoms trims s. Šioks toks judėjimas leido planuotis išsaugoti bent kažkokius filmo archyvus... <...> Jie atiminėjo net svarstykles, kompasus, prožektorius, laikiklius, nešiojamas baterijas... Viską kas tik turi kažkokią formą, kuri jiems neaiški“, – sakė ji.
Vieną telefoną išsaugoti pavyko
Atėjus 10 valandai ryto apklausos vis dar vyko. Kai kurie ekspedicijos dalyviai tiesiog ėmė trinti nuotraukas telefonuose, kurios galėjo pareigūnams sukelti bent menkiausią įtarimą.
„Marina neišlaikė ir nuėjo prie mašinos virti grikių. Naudodamiesi tuo, jog rusų kalbos jie nesupranta pradėjom šiek tiek dėliotis strategiją, kad toje mašinoje kuri patikrinta, atsirastų mūsų, dar neatidavusių kokios nors ryšio priemonės. Įtampa kilo, ypač kai dar atvyko didelis naujų karių furgonas tik jau su rimtesnėmis uniformomis ir prie krūtinės prisegtais medaliais.
Aš spėjau pasikišti telefoną prie krūtinės, nes jie musulmonai ir negali čiupinėti moters, „Go pro“ buvo sukištas į moteriško kremo buteliuką, o satelitas perkeliavo į murzinų rūbų maišą, kaip Vitalikas parekomendavo, dar ant viršaus užspaudėm išsilydžiusio šokolado dalį, primaišę nuo žemės finikų. Žodžiu, kadangi aš pagal sąrašą buvau paskutinė – viskas suveikė. <...> Nieks netikėjo, kad tai tiesiog tikra ir vyksta su mumis. Atrodė, kad filmuojamės kokioj tai kino juostoj. <...> 13.00 likome be dokumentų, elektronikos, su mano ryšio aparatais, Seriogos mygtukiniu telefonu, kurio nerado, ir mano satelitu“, – pasakojo Marija.
Tokiu būdu jiems pavyko su savimi išsaugoti ir dalį filmuotos medžiagos.
Jokie kaltinimai iki šiol keliautojams nėra pateikti ir jiems tik belieka spėlioti. Tiesa, keletą versijų jie turi. Viena versija buvo, kad juos, kaip rusus, sulaikė už paramą Centrinės Afrikos Respublikai, nes ten kaunasi rusų privati kariuomenė, o prieš savaitę jų išpuolio metu buvo nužudyti keli Čado pasieniečiai. Antras – jie nenori jog užsieniečiai fotografuotų. Visi kiti variantai, buvo gido spėjimai – įvyko tiesiog išpuolis, kažkas įskundė kaip agentus ir panašiai.
Savaitę uždaryti viešbutyje
Po pasibaigusių apklausų jiems buvo liepta susirinkti daiktus ir sėsti į lėktuvą. Juo nuskraidino į miestą – Ndžameną ir uždarė viešbutyje.
„Pareigūnai įmetė mus į lėktuvą, atskraidino į Ndžameną, patalpino į viešbutį ir viskas. Ties tuo ir baigėsi. Gidas uždarytas kartu su mumis“, – sakė Marija.
„Jie traktuoja, kad mes esame ne suimti, o sulaikyti. Priežasčių niekas nepateikė nei rusų, nei prancūzų konsulams, nei Europos Sąjungos atstovams. Praeitą penktadienį dar niekas nežinojo net kur mūsų pasai. Priežasties, kodėl mes sulaikyti – neturime. Turime tik konsulų pažadus, kad pasus atgausime 21 dieną, vėliau 22 dieną, bet nieko. Jie atvyksta tik kitą dieną pasakyti, kad jiems nepasisekė.
Aš dabar prašau tik, kad išduotų laikiną dokumentą, kad galėčiau išvykti. Man jau nebesvarbu nei kompiuteriai, nei planšetės. Aš optimistė – vis dar galiu šypsotis, bet dabar jau atsibodo. Tu uždaryta, bet neareštuota, bet vis tiek nieko negali padaryti“, – sakė verslininkė iš Lietuvos.
Šiuo metu verslininkės šeimai teko jau du kartus perkelti skrydžio iš Čado datą, nes Marijai nepavyko gauti žadėtų dokumentų. Todėl ekspedicijos dalyviams nelieka nieko kito, tik laukti žinių, ar pavyks atgauti pasus, arba gauti bent laikinus dokumentus su kuriais galėtų grįžti į namus.
