Tokie skirtingi
Kodėl gi suaugusieji bando perauklėti savo partnerį? Kodėl nieko nepasiekę suaugusieji pradeda „bausti“ vieni kitus? Priežastis slypi mūsų lūkesčiuose.
Santykiai – tai, ką mes laikome teisingu ir pageidautinu elgesiu mūsų atžvilgiu. Kiekvienas iš mūsų turi savo lūkesčių rinkinį ir kai kurie lūkesčiai yra nepriklausantys nuo situacijos, pavyzdžiu, „kiekviena gera motina turi…“, o kai kurie – priklausantys nuo mūsų reakcijos, pavyzdžiui „aš jam (jai) pasakysiu ir tuomet jis (ji)…“.
Savo lūkesčius mes visada laikome sąžiningais ir teisingais. Kai jie yra patvirtinami mūsų artimųjų elgesiu, viskas būna gerai: mes būname patenkinti santykiais ir pasiruošę mėgautis bendru džiaugsmu. Deja, dažniausiai su lūkesčiais ne viskas būna taip paprasta ir jie lieka nerealizuoti.
Įsivaizduokime, kad turime du veikėjus – Petrą ir Oną. Jie susitikinėja pusantrų, du metus, abu yra pakankamai emocionalūs žmonės ir nesidrovėdami reiškia savo emocijas, o tai dažnai virsta rėksmais, demonstratyviais įsižeidimais, notacijomis ir manipuliacijomis, pavyzdžiui, „aš išeinu“ ir t.t.
Minčių skaitytojai – svajonių vyrai (moterys), kurių nėra
Pirmoji konfliktų atsiradimo priežastis slypi tame, kad mes nesakome tiesiai šviesiai to, ko norime – manome, kad: „tai yra natūraliai suprantama“, „juk jis (ji) yra protingas žmogus, pats (pati) turi suvokti“ ir t.t. Kitaip sakant mes tikimės, kad aplinkiniai žmonės moka skaityti mūsų mintis. Be to, mes būnam įsitikinę, kad mūsų nuomonė – tai vienintelė teisinga nuomonė ir mes tikimės, kad aplinkiniai pritars. Petras turi ne tik atspėti, ko iš jo tikisi Ona, bet ir sutikti su ja visame kame, visaip jai pataikauti. Viskas turėtų būti gerai, tačiau net jeigu Petras sutinka pritarti Onai, jis nepateisins jos lūkesčių vien todėl, kad jis paprasčiausiai jų nežino!
Panagrinėkime banalią situaciją, kuri, tiesą sakant, labai dažnai pasitaiko daugumai žmonių. Pavyzdžiui, Ona gali laukti iš Petro romantiškos vakarienės restorane, nes, anot jos, „nuo to laiko, kai mes pradėjome gyventi kartu, tai įvyksta vis rečiau, o juk santykių pradžioje viskas buvo taip gerai“. Laikas bėga, o Petras vis niekur nekviečia. Moteris pyksta, pradeda galvoti, kad vyras jos nebemyli, kadangi dėmesio ženklai tapo vis retesni…
Prasideda įtampos išsiveržimai – Ona pradeda įkyriai klausinėti: „Tu mane vis dar myli?“, ji pradeda ieškoti visokiausių faktų, patvirtinančių „nemylėjimą“, pavyzdžiui: „jis neplauna po savęs lėkštės, nes juk „priešingu atveju jis suprastų, kaip aš pavargstu ir neapsunkintų mano naštos papildomais darbais“. Ona pradeda kritikuoti Petrą. Petras pasimeta: kas darosi? Jis pradeda įtikinėti Oną, kad jis labai ją myli, net keletą kartų iškart išplauna po savęs lėkštę, tačiau situacija nesikeičia. Atspėti, kad Ona laukia kvietimo į restoraną, Petras paprasčiausiai negali, todėl jo „šūviai“ nepataiko į taikinį.
Ech, jeigu tik Ona užsimintų, o geriau tiesiog tiesiai šviesiai pasakytų, kad ji nori kur nors pavakarieniauti! Jeigu Ona atsimintų kokį nors ypatingai romantišką vakarą, kuris prasidėjo restorane, Petras realizuotų Onos lūkesčius ir jų santykiai neužstrigtų aklavietėje, iš kurios jie arba išsikapstys, arba ne.
Psichologai, dirbantys su šeimų ir asmeninėmis žmonių problemomis, nuolat susiduria su neišsakytų lūkesčių situacijomis. Panašu, kad tai yra viena svarbiausių problemų, susijusių su psichologiniu „neraštingumu“. Žmonės nepasako savo norų ir naiviai mano, kad norai yra akivaizdūs, o jeigu aplinkiniai jų nerealizuoja – tai tik dėl blogų santykių ir noro pakenkti. Tokiu būdu suformuojama situacija „jis yra nusiteikęs PRIEŠ mane“ ir staigiai padidėja įtampa, o bendravimas tampa konfliktinis.
Oi tik nerėk!
Antroji konfliktų, susijusių su abipusiais lūkesčiais, atsiradimo priežastis – tai neteisingas lūkesčių pateikimas. Kuomet lūkesčiai nutylimi ir dėl šios priežasties yra nepateisinami, žmogaus viduje pamažu pildosi „stiklinė“ ir „paskutinysis lašas“ tampa savotišku detonatoriumi. Žodis po žodžio ir tarp Petro ir Onos kyla barnis su visai klasikiniais požymiais: nukrypimais į asmeniškumus, pozicijomis „puolimas – geriausia gynyba“, įvairiausiais psichologinio spaudimo įmantrumais. Dažniausiai būna situacija, kuomet barnio įkarštyje partneriai jaučiasi nepatenkinti, o tikslas – kažkokios problemos sprendimas lieka užmirštas. Onos frazė „Tu manęs net į restoraną nesugebi pakviesti!“ – tai yra tas, pats pirmasis ir svarbiausias, neįvykdytas lūkestis, nuo kurio prasidėjo įtampos akumuliacija – jau nebedaro pavesto darbo ir efektas būna visiškai priešingas. Barnio sūkuryje Petras, tai besiginantis, tai puolantis, nesugebės priimti minėtos frazės kaip rimto lūkesčio, kurį įvykdžius procesas gali pakrypti geresnėn pusėn. Pagaliau Ona išsipasakojo, tačiau naudos iš tokio „atsivėrimo“ praktiškai nėra.
Apskritai, barniai – tai dažniausiai pasitaikančios progos apsikeisti lūkesčiais, tiek pat įtemptos, kiek ir neefektyvios! Įsisiautėję žmonės svaidosi pretenzijomis nesuvokdami jų prasmės, nesuprasdami, dėl ko kilo „karas“. Ji mano, kad dabar Petras tikrai žino, ko ji nori, ir „jeigu myli“, būtinai išpildys jos norus. Petro lūkesčių ji neišgirdo (net neabejoju, kad jų buvo). Petras taip pat neišgirdo Onos pageidavimų, palaikęs juos kaprizais ir provokacijomis, kurioms jis tikrai nepasiduos ir nieko nedarys. Taigi, kiekvienas iš partnerių yra tikras, kad „pokalbis“ (barniai dažniausiai įkyriai vadinami pokalbiais, nors tikrai nedrįsčiau jų taip vadinti) įvyko bei laukia taikdariškų veiksmų iš savo partnerio pusės.
Ar Jums pažįstama frazė: „Aš juk daug kartų jai (jam) sakiau!„? Jeigu jūs „sakote“ kažką barnio metu, būkite pasiruošę tam, kad Jūsų niekas neišgirs. Lūkesčiai, kuriuos Jūs bandote pateikti partneriui, nepasieks jo minėtu būdu ir tikrai nebus pateisinti. Barniuose realizuojama strategija „laimėjo – pralaimėjo“, kuomet vienas iš partnerių iš anksto yra nusiteikęs laimėti ir tam buitinėje kalboje yra gan aiškių veiksmažodžių: paspausti, įveikti, nugalėti. Tačiau šeimos barniuose nugalėtojų nebūna – nuolat pralaimi abudu. Kaip čia išsireiškus…. Pralaimite JŪS, pralaimi Jūsų santykiai, jūsų šeima.
Darbas su klaidomis – nemalonus, tačiau būtinas
Kad Jus išgirstų, liaukitės braidžioti aplinkkeliais, venkite nebaigtų sakinių (minčių) ir tiesiai šviesiai sakykite, ko Jūs norite.
Nieko neslepiam
Taigi, dauguma problemų santykiuose atsiranda kaip nerealizuotų lūkesių pasekmė. Dalis lūkesčių būna neišsakyta (o kartais net nesuvokta), dalis išakyta, tačiau nėra priimama (barnis), o dalis pateikiama kaip notacijos ir kiti „auklėjimo“ metodai.
Nepateisinti lūkesčiai sukelia įtampa ir, be abejo, norą pasiekti savo tikslą taikant visokiais „bausmes“, apie kurias kalbėjau anksčiau.
Lūkesčiai – tai , apie ką reikia mokėti kalbėti, pasakoti! Partneris turi žinoti, ko Jūs iš jo laukiate. Tokiu atveju santykiai bus skaidrūs: arba Jūs gausite tai, ko trokštate, arba suprasite, kad žmogus nenori nieko daryti. Išmokime kalbėti apie tai, kas mums yra svarbu!
Suformuluokime
Pirmiausia, aiškiai suformuluokite savo lūkestį (pats (pati) sau!). Formuluotė turi tilpti į vieną sakinį. Jeigu lūkestis yra neigiamas, pavyzdžiui, „aš nenoriu, kad ji (jis)…“, iškart suformuluokit pozityvų, t.y. „aš noriu, kad ji (jis)…“.
Patikrinkite realistiškumą
Užduokite sau klausimus:
- Ar tai išties Jūsų lūkestis, ar jis atėjo iš aplinkos, t.y. buvo „įgrūstas“ į galvą?
- Kiek šis lūkestis yra Jums svarbus, pavyzdžiui 10-ies balų skalėje?
- Ar žmogus, iš kurio Jūs kažko tikitės, turi galimybių (asmeninių, finansinių, laiko) tam, kad įvykdytų Jūsų lūkesčius?
Tikėtina, kad šiame etape Jūs patys atsisakysite dalies savo lūkesčių arba performuluosite juos, paversdami realesniais. Lūkesčiai, įvertinti 8-10 balų būtinai turi būti pasakomi partneriui.
Pavyzdžiui, lūkestis, kad Petras pakvies ją į restoraną, yra labai svarbus Onai, subjektyvi vertė – 9 balai (kadangi šis lūkestis Onai yra meilės ir harmonijos rodiklis), o Petras turi galimybę šį lūkestį įvykdyti.
Išsipasakokit, nebrandinkit savyje neigiamos energijos
Šis žingsnis – pats sudėtingiausias. Žmonės dažnai gėdijasi, kuomet jiems reikia tiesiais šviesiai kalbėti apie savo jausmus arba norus. Reikia išmokti tai daryti – tai labai svarbus socialinis gebėjimas. Tam reikia naudoti vadinamuosius „Aš“ pasisakymus. Kalbu apie frazes, prasidedančius įvardžiai „Aš“ arba „Man“: „Man norisi, kad tu…“, „Aš jausčiausi geriau, jeigu tu…“. Kiekvienas Jūsų pageidavimas turi būti adresuotas, t.y. privalo turėti „siuntėją“ ir „gavėją“. „Siuntėjas“ – tai Jūs ir dėl to frazė turi prasidėti „Aš“ arba „Man“. Gavėjas – tai Jūsų partneris, tad turi nuskambėti aiškus pageidavimas su žodeliu „tu“ ir aiškia pageidavimo formuluote.
Ona: „Aš noriu, kad Tu pakviestum mane į restoraną. Man būna taip malonu lesti su tavimi romantiškus vakarus, kaip ir mūsų pažinties pradžioje“.
Ko nori kitas? Ar nuspėji?
Būtina atminti, kad lūkesčių turite, brangieji, ne tik Jūs, bet ir Jūsų partneris (partnerė). Dabar yra pats laikas išsiaiškinti. Gali paaiškėti, kad kai kurie gyvenimiški principai arba atsakomieji lūkesčiai – tai kliūtys, trukdančios įvykdyti tai, ko norite Jūs. Šiame etape svarbiausia išsaugoti pagarbų bendravimą, nenukrypti į demonstratyvų įsižeidimą arba irzlumą.
Petras: „Aš nežinojau, kad tau tai yra tiek svarbu. Gerai, kad Tu man pasakei. Pastaruoju metu aš stipriai pavargstu darbe, dėl to tapau mažiau romantiškas. Pasistenk suprasti mane ir nepyk, kad aš nesuvokiau. Aš pasistengsiu organizuoti mums nuostabų vakarą. Tik apsivilk, prašau, tą mėlyną suknelę, kuri mane aną kartą sužavėjo, pameni?“.
Rasti kelia abiems, o ne stumti į bedugnę
Išsiaiškinus abiejų lūkesčius ir kliūtis būtina pasistengti rasti kompromisą. Tai yra kur kas geriau, nei „tempti kaldrą į savo pusę“, nes laikina pergalė privers partnerį ieškoti būdų, padėsiančių jai (jam) perlaužti situaciją į savo pusę. Mūsų situacijoje pakako tiesiog išsipasakoti. Ona padarė tai deramai, be jokių barnių, Petras išgirdo ir sutiko!
Pažvelkime į viską blaiviomis akimis
Visai realu, kad žmogus, į kurį Jūs kreipiatės, net neįtaria, kokie yra jūsų norai arba tiesiog nepakankamai juos įvertino, o dabar jis turi galimybę padaryti vardan Jūsų tai, ką Jūs laikote svarbia santykių dalimi… Aptarinėdami Jums svarbius lūkesčius stenkitės koncentruotis į juos, t.y. nesistenkite pasakyti arba aptarti dar daugybės lūkesčių, kurių (net abejonių nekyla) yra begalė… Patikėkite, geriau iš anksto išsiaiškinti bendro gyvenimo „paveikslus“, o ne laukti, kada situacija taps įtempta ir nevaldoma.
Viskas būtų gerai, tačiau kartais teks suvokti (pasišnekėjus su partneriu), kad lūkestis yra sunkiai įvykdomas. Pasistenkite priimti tai, kad kito žmogaus žodžiai pirmiausiai kyla dėl jo ypatumų, interesų, planų ir tik paskutinėje vietoje – dėl noro Jus įskaudinti. Turėkite drąsos atsisakyti savo lūkesčio, nes juk kai kurie kiti norai tikrai bus įvykdyti. Atsisakę kažko neženklaus mes laimime kur kas daugiau.
Skandalistams keletas pastabų
1. Atminkite, kad emocijų „nuleidimas“ – tai ne visada geras dalykas.
„Sprogimai“ gal ir suteikia palengvėjimą, tačiau jis yra laikinas, kadangi Jus provokuoja kitos problemos. Iš tiesų emocinę įtampą sukelia konkrečios problemos ir anas įniršis, kuris siautėja Jūsų viduje, reikalingas būtent tam, kad būtų įveiktos problemos. Tad beprasmiška „organizuoti“ skandalus šeimoje, jeigu turite problemų darbe. Reikia panaudoti energiją, kad problemos būtų išspręstos deramai. Jeigu problemos susijusios su šeima, kad ir kaip norėtųsi „viską rėžti į akis“, reikia susilaikyti, na, nebent Jūs planuojate, kad šis pokalbis, kuriam Jūs ilgai bręstate, išties bus paskutinis…
2. Gerbkite partnerio individualybę.
Mes visi esame neidealūs ir kiekvienas turi savo „stebuklų“. Neverta manyti, kad mūsų „velniukai“ yra kažkuo geresni nei kitų. Kiti, lygiai tiek pat, kiek ir mes, turi teisę turėti „velniukų“, „ožiukų“ ir kitų „padarėlių“.
3. Tik nereikia auklėti!
Tiek konfliktinėse situacijose, tiek už jų ribų reikia vengti auklėtojo vaidmens. Jeigu užimate poziciją „Aš geriau žinau“, Jūsų sutuoktinė (sutuoktinis), draugas, draugė yra nugrūdama į žioplo vaiko poziciją, tad tuomet jau tikrai nėra ko stebėtis jos (jo) nesavarankiškumo ir nesugebėjimo „padaryti žingsnį be Jūsų“. Pagarbus elgesys, privalumų pripažinimas (tame tarpe ir žodinis) teikia daug naudos. Neužmirškite šių patarimų konfliktinėse situacijose.
4. Matau tikslą!
Konfliktinėse situacijose visada galvoje turėkite tikslą – tam tikros problemos sprendimą. Priminkite tai partneriui, jeigu pokalbis netenka konstruktyvios krypties. Dažniau (prieš kažką sakydamas) užduokite sau klausimą: „Kam?“.
5. Pajausk!
Stenkitės paisyti kito žmogaus nuotaiką ir išgyvenimus, net jeigu jis yra neteisus. Žmogus, patiriantis fizinį nuovargį, negalią arba tiesiog besijaučiantis prislėgtas, gali nesusilaikyti ir pasakyti tai, ko jis tikrai nepasakytų būdamas normalioj būsenoj. Taip pat neverta kabinėtis dėl smulkmenų, nes problemos tikrai neišspręsit, o eilinis ginčas ir skandalas – visada prašom!!!
Taigi, tikiuosi, kad perskaitėte visą straipsnį ir abipusis supratingumas (tarpusavio supratimas) nuo šiol tapo aiškesniu procesu, ties kuriuo tenka dirbti abiems šeimos (poros) nariams! Rekomenduoju šį tekstą nusiųsti savo antrajai pusei, kad taip pat susipažintų su šiais patarimais. Gali būti, kad būtent toks žingsnis paskatins Jus ir Jūsų mylimą žmogų tiesiog atvirai ir pagarbiai pasišnekėti!
