Organizacija „Ne imti, bet duoti“ – tai dvyliktus metus gyvuojantis projektas, kuriame dalyvaujantys asmenys kviečia visuomenės narius įsitraukti į jų veiklą ir padėti mokytis globos namų vaikams.
Aštuoniasdešimt penkis – tiek vaikų, gyvenančių globos namuose, moko beveik 90 savanorių. Tarp savanoriaujančiųjų galima išvysti ir žavingą šviesiaplaukę vilnietę Medeiną Kurtinaitytę.
Šiuo metu mergina moko dvi mergaites. Po studijų užsienyje grįžusi namo, ji aiškiai nusibrėžė tikslą – laikas pasaulį padaryti geresniu. „Savanoriai kiekvieną savaitę aplanko savo mokinį globos namuose, padeda jam mokytis dalykus, kuriuose vaikas turi spragų.
Lankydamiesi pas globotinį, jie ne tik stengiasi padėti, bet ir taip užmegzti draugišką ryšį su vaiku“, – pasakoja mergina.
Patikti vaikams ne visada lengva
Organizacija pirmiausia skiria savanorius vaikams, kurie patys išreiškia norą jį gauti. M. Kurtinaitytė pasakoja, kad dažnas suaugęs net neįsivaizduoja, kaip tokie vaikų namų globotiniai laukia savanorių atėjimo.
Deja, bet ne visada savanoriai randa tiesų kelią į vaikų širdis. „Kartais tiesiog neužsimezga tarpusavio ryšys. Tokiais atvejais bandome pasikalbėti su abiem pusėm, jei ir tai nepadeda – keičiame savanorį. Kiekvieno vaiko istorija yra skaudi skirtingai.
Dažnai vaikai sunkiai prisileidžia naujus žmones ir daug jautriau reaguoja į nepastovumą. Todėl labai svarbu ateiti tuo pačiu metu kiekvieną savaitę“, – sudėtingumus bendraujant su vaikais atskleidžia mergina.
Susibendrauti su nepažįstamu vaiku kartais gali būti ypač sudėtinga užduotis. Susidūrusiems su sunkumais savanoriams yra skirti kuratoriai, kurie suteikia psichologinę pagalbą net ir jiems.
„Neretai vaikas būna labai uždaras, nenori prisileisti savanorio. Kai vaikas neprisileidžia jo ištisas savaites, savanoriui neužtenka užsidegimo tęsti savo veiklą toliau.
Dažnam vaikui sunku išlaikyti dėmesį kelias minutes ir ramiai pasėdėti prie knygų. Savanoris tokiais atvejais nemato savo poveikio, nors net jo atėjimas duoda vaikui labai daug“, – atvirauja M. Kurtinaitytė.
Nuo studentų iki profesionalų
Nors ilgą laiką organizacijoje tarp savanorių vyravo vien studentai, pastaraisiais metais gerus darbus atlikti skuba ir vyresnio amžiaus žmonės. „Praeitais metais buvo nuspręsta pritraukti daugiau vyresnių dirbančių savanorių ir jų šiemet prisijungė tikrai nemažai.
Tokiu būdu mūsų veikla tampa jungtimi tarp visuomenės narių ir globos namų auklėtinių. Tai padeda kovoti su stereotipais. Savanorių turime Vilniuje ir Kaune, o šiemet pirmą kartą jų turėsime ir Panevėžyje“, – sako M. Kurtinaitytė.
Medeinos nuomone, savanorius galima išskirti į dvi aiškias grupes. Pirmoji grupė – savęs ieškantys jauni žmonės. „Jie būna labai aktyvūs ir dažnai spėja studijuoti, dirbti ir dar užsukti į globos namus. Tokie žmonės būna labai energingi ir tiki savo idealais“, – apie savanorių tipus pasakoja ji.
Antroji – suaugusiųjų grupė, ji dažniausiai susideda iš dirbančiųjų, gana nemažai pasiekusių karjeros srityje.
M. Kurtinaitytės teigimu, tokie žmonės dažniausiai nori padėti prasčiau gyvenantiems asmenims. „Neseniai viena savanorė prisipažino, kad pasižadėjo sau padėti kitiems, kai pasistatys namą. Vėliau ji pakeitė savo norą ir tikėjosi savanoriauti, kai nusipirks automobilį.
Neseniai pamačiau ją atrankose ir moteris su šypsena man pranešė, kad ji išpildė savo svajonę ir pagaliau nusipirko prabangų automobilį. Todėl dabar atėjo laikas padėti kitiems“, – prisiminimais dalijasi savanorė.
Praleidžiant ilgą laiką vaikų globos namuose, čia mokytis padedantys žmonės išgirsta ir pamato daug įsimintinų istorijų. M. Kurtinaitytė pasakoja, kad kartais jos būna ypatingai jautrios.
„Kartą išgirdau, kaip du maži broliai skaičiuoja savo santaupas, kurias galėtų skirti sutvarkyti savo tėvų kapui.
Jie tarėsi tokie susirūpinę, visiškai nejausdami nuoskaudos dėl savo sunkios padėties. Mūsų aplinkoje yra labai daug vaikų, kurie yra apsaugoti nuo bėdų. O šie vaikai priima savo tokią padėtį ir yra daug atsparesni už dažną keturiasdešimtmetį“, – istorijomis dalinasi mergina.
