Naujienų portalas tv3.lt Sabinos pasiteiravo, kaip ji sugeba nuolat išlaikyti tokią gerą nuotaiką. Moteris atsako – kaip gali būti bloga nuotaika, kai oras nuostabus?
„Aš labai džiaugiuosi, kad turiu sveikatos dar tvarkytis ir kapstytis darže. O nuotaiką aš pati sau keliu – aš ne iš tų, kurie skundžiasi viskuo. Man nuotaika turi visada būti gera. Gal ir būna tokių momentų negerų, bet kaip čia bus bloga nuotaika, kai aplink gėlės žydi ir saulė šviečia? Viskas dar žavu“, – šypsosi ji.
Moteris sako, kad dar vis jaučiasi kaip 50-metė ir nenurašo savęs senyviems žmonėms, nes vis dar gali sportuoti.
„Man gaunasi kitaip – negaliu sportuoti, nes dažnai tiesiog pritrūksta laiko. Aš be jo – kaip be vandens. Visada jaučiu poreikį jam, kad kūnas būtų laisvas, kad geriau jausčiausi ir darbus lengvai nudirbčiau. Kitą kartą palyginu save su mama, o ji senatvėje jau negalėjo tokių darbų atlikti ar užsiimti sportu.
Turbūt, jei gyvenime susikuri viziją kuo nori būti, tai visą gyvenimą norėsi ją išpildyti. Senėjimas juk nevyksta dvasioje, jis vyksta išorėje ir mintyse“, – savo mintimis dalinasi moteris.
„Perkopus 70-metį gyvenimas yra nuostabus!“
Ponia Uptienė atskleidžia, kad daugelis vyresnio amžiaus žmonių pernelyg nuvertina senatvę. Jos manymu, pasenęs gali daugiau laiko skirti sau ir turi žymiai mažiau rūpesčių.
„Perkopus 70-metį gyvenimas yra nuostabus! Nesakau, kad man anksčiau gyvenimas, kai dirbau ir vaikais rūpinausi, buvo negeras, bet dabar galiu skirti daugiau laiko sau, pailsėti, galiu gamtoje būti be rūpesčių.
Man gamta, sodininkystė, auginimas teikia labai daug džiaugsmo. Bet moku vertinti ir miestą, kadangi ten gyvenu. Man patinka įvairovė, negaliu vienodai gyventi. Aš galiu derinti gamtą su miesto gyvenimu, tai tarsi savotiškas pabėgimas nuo gyvenimo rūpesčių“, – sako ji.
Moteris į gyvenimą neįsileidžia pesimizmo ir bando džiaugtis pačiais mažiausiais dalykais:
„Manau, kad daugelis žmonių tiesiog per daug piktinasi viskuo. Juk mažai kas gyvenime pasikeis – reikia tiesiog gyventi, džiaugtis mažais dalykais, žmonėmis, su kuriais bendrauji. Reikia atsirinkti ir žmones, stengtis neturėti „nuodingų“ ryšių, žmonių, kurie nieko gero tau neneša.“
Dar padaro špagatą
S. Uptienė užsimena, kad jaunystėje sportu beveik išvis neužsiėmė – tada nebuvo priimta eiti į sporto sales, o tik su metais ji atrado gimnastiką.
„Mano jaunystėje tas nuolatinis sportas nepamenu, kad būtų labai priimtas. Tiesiog mažai kas taip darė. Vis vien truputį mankštindavausi, o salių dar nebuvo tokių. Kai prasidėjo kūno aerobika, tai tada ten pradėjau eiti.
90-aisiais jau susikūrė senjorų gimnastikos centras, tai ten pradėjau eiti, jaučiausi esanti tarp bendraminčių. Aišku, su metais fizinės galimybės mažėja, bet stengiuosi nenuleisti rankų“, – sako ji.
Špagatą ji išmoko daryti būdama dar jaunystėje. Tiesa, šio pratimo ji neapleido – dar ir perkopus 70-metį moteris didžiuojasi jį padaranti. Anot jos, špagatas puikiai padeda sveikatai.
„Aš nesu gydytoja, bet tiesiog jaučiu, kad man jis padeda fiziškai. Prieš kiek metų jaučiau didelius dubens skausmus. Pradėjau daryti špagatą – ir skausmai tiesiog išnyko! Manau, kad sportas ne tik dailina figūrą, bet ir puikiai gali gerinti savijautą. Nes juk kodėl terapijos metu prašo plaukti ar daryti įvairiausius pratimus? Manau, kad tai tikrai susiję“, – pasakoja pašnekovė.
Moteris atskleidžia, kad sportas jai padeda ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ši veikla jai susijusi su kitais žmonėmis bei ryšiais.
„Man labai sportas padeda sielai ir emocijoms. Jei esi skausme ir fiziškai blogai jautiesi, tai nežinau, kiek tu gali šypsotis ir būti geros nuotaikos. Bet reikia ieškoti būdų, kaip savo gyvenimą išlaikyti geresnį, malonesnį.
Man taip pat sportas asocijuojasi su bendravimu, ryšiais, kadangi dažnai sportuoju su kitais. Ir aišku, geriau dėl to jautiesi savaime. Iš kiekvieno galima kažką išgirsti, išmokti, todėl tas irgi daug duoda“, – taria moteris.
