Šiuo metu Lukas sveria 76 kilogramus ir gali pasigirti dailiu, tvirtu kūnu. Jis laikosi subalansuotos mitybos principų, kasdien užsiima fizine veikla, siekia aukščiausių standartų ir šiuos dalykus perteikia kitiems.
Visgi, atsukus laiką keturiais metais atgal, būtumėte išvydę visai kitokį vaizdą. Tuo metu Lukui pagrindine gyvenimo ašis buvo scena, akordeonas bei gausiai išnaršyta pasaulio geografija, tačiau jo svoris siekė net 136 kilogramus.
„Tuo metu mano gyvenimas sukosi apie sceną – muzikavau, koncertavau ir buvau visiškai pasinėręs į savo planą. Obsesyviai sekiau šį kelią, o visa kita atrodė tik antrinis dalykas.
Po kurio laiko supratau, kad įstrigau kaip telefonas su pasenusiu programiniu atnaujinimu – viskas lėtai veikia, neturiu nei vienos „naujos funkcijos“. Tik pasiekęs savo gyvenimo viršūnę supratau – kažkas rimtai ne taip“, – prisipažino Lukas.
Mityba buvo tikras „bardakas“
Pradėjus kalbėtis apie ankstesnįjį gyvenimo etapą, Lukas pasakojo, kad buvo pasiekęs 136 kilogramus. Visgi, vaikinas neneigė, kad vienu metu jis galėjo būti pasiekęs ir 140 kilogramų – tik nespėjo pasisverti.
Pasak jo, tuo metu koja kojon su muzikine karjera ėjo ir besaikis valgymas. Pašnekovas tikino, kad jo mityboje tvarkos nebuvo, o kokybiškas maistas pasirodydavo kaip retas šviesulys tamsiame fone.
„Buitiškai tariant, mano mityba buvo „bardakas“. Aš leidau sau valgyti tiek, kiek norisi, ir to, ko norisi, visiškai savęs nekontroliavau. Tad didelės romantikos tame tikrai nebuvo.
Aš valgiau viską, kas tik pasitaikydavo – jokios ribos, jokios kontrolės. Ką komercinė maisto pramonė pasiūlydavo – priimdavau negalvojęs. Picos, pyragai, greitas maistas – tai buvo maisto arsenalas, sudaręs 95 proc. mano dienos“, – prisipažino jis.
Pažvelgęs iš dabartinės perspektyvos, Lukas atskleidė, kad tokį jo valgymą galėjo nulemti emocinis valgymas. Jis prisipažino, kad tik po pasiektos transformacijos sugebėjo racionaliai įvertinti ankstesnį gyvenimo etapą.
Pokalbio metu Lukas pasakojo, kad žmogus, susiduriantis su emociniu valgymu, gali tapti maisto „įkaitu“. Tuomet visa maitinimosi kontrolė išslysta jam iš rankų.
„Tik numetęs svorio pastebėjau, kaip aš anksčiau elgdavausi, ką darydavau. Supratau, kad maistas kontroliavo mano dopamino receptorius – tai tapo priklausomybė, kurią ilgą laiką ignoravau“, – aiškino pašnekovas.
Priėjo liepto galą
Laikui bėgant Lukas pastebėjo, kad toks gyvenimo būdas jo nebetenkina. Sporto treneris kalbėjo, kad tuo metu viena problema vijo kitą ir reikėjo imtis pokyčių.
„Kai man buvo 21-eri, aš įpareigojau save permainoms. Puikiai prisimenu, kad tuo metu gyvenime buvau apimtas viso problemų komplekto – nuo psichologinių iššūkių iki profesinių nesėkmių, finansinių keblumų ir nesutarimų su artimaisiais. Visų šių dalykų kompleksiškumas privedė mane prie to, kad ėmiau galvoti apie tai, kas iš tiesų yra kaltas dėl šių bėdų“, – dalijosi pašnekovas.
Luko teigimu, tuo metu jis galiausiai turėjo atsigręžti į save ir nuoširdžiai susimąstyti – ar tikrai tik aplinkybės kaltos dėl visų bėdų?
Pašnekovui prireikė laiko suvokti, kad jo rankose – daugiausiai kontrolės. Dėl to vyras ryžosi sudėtingam, tačiau labai svarbiam savo gyvenimo žygiui – mesti svorį.
„Visa tai nebuvo romantiška, holivudinė sėkmės istorija – tai buvo realybė, su kuria aš turėjau susidurti akis į akį. Man tai buvo ganėtinai niūrus ir labai realus susidūrimas su tuo, kuo aš buvau, nes svėriau 136 kilogramus, kurie buvo nesuderinami su gyvenimu, kurį norėjau gyventi toliau“, – paaiškino sporto treneris.
Ėmėsi esminių pokyčių
Pradėjęs svarstyti apie tai, ką gyvenime reikėtų pakeisti, Lukas pasakojo supratęs, kad dviračio šioje srityje neišras – turi imtis jau žinomų metodų.
Jis pradėjo ieškoti sistemos, kuri padėtų į jo gyvenimą integruoti fizinį aktyvumą ir padėtų susidėlioti mitybą taip, kad ši taptų visaverte ir padėtų atsikratyti nereikalingų kilogramų.
„Pirmus mėnesius viską dariau pats, kas buvo improvizuota praktika. Kuomet startavau, dar nebuvo aiškių atsakymų, klioviausi savo intuicija. Tad pirmieji mėnesiai buvo neaiškūs, o, priedo, mes vėl užsidarėme namuose, nes buvo pandemija ir aš likau su savo tuometinėmis žiniomis vienas.
Tuo metu atlikdavau treniruotes namuose, pasitelkdamas įvairias aplikacijas, kurios nurodydavo, kokius fizinius pratimus reikia atlikti. Nors gerai nežinojau, kaip visa tai daryti, vis tiek dariau.
Tūnodamas savo 16 m² kambariuke naudojausi tuo, kas tuo metu buvo prieinama – sportu namie. Ironiška, tačiau tame pačiame kambarėlyje taip pat ruošiau įspūdingą muzikinę programą, besiruošiant konkursui Kinijoje“, – prisiminė Lukas.
Pasak jo, jauno vyro užsidegimą pastebėjo ir artimieji, kurie padėjo Lukui pasiekti tikslą. Jis pasakojo, kad per tų pačių metų Kalėdas šie jam padovanojo asmeninio trenerio paslaugas. Šios dovanos tikslas buvo padėti jam kryptingai dėliotis savo fizinio aktyvumo ir mitybos programą.
Mityba ir sportas
Pradėjus keisti mitybą, Luko organizmas priėmė naujus produktus be didesnių problemų, tačiau psichologiškai buvo reikalingas laikas, kad suprastų – senasis maisto pasirinkimas atvedė prie nuolatinio nerimo ir pablogėjusios sveikatos.
Šokas, kurį patyrė pradėjus pokyčius, buvo visiškai natūralus, nes kūnas ne tik prisitaikė fiziškai, bet ir turėjo persiorientuoti į naują gyvenimo būdą. Nepaisant to, Lukas laikėsi užsibrėžto tikslo ir nors prireikė laiko priprasti prie naujo mitybos raciono, jis nepasidavė.
„Kas liečia mityba, joje ganėtinai radikaliai viskas pasikeitė: anksčiau pusryčiams suvalgydavau kelius dubenėlius dribsnių, kelias spurgas, šokoladinius batonėlius, o dabar stengiausi duoti organizmui to, kad jis būtų ne tik energingas, tačiau ir veiktų kaip šveicariškas laikrodis. Taip pat įtraukiau į mitybą daug grūdinių kultūrų elementų, mėsos ir vaisių bei daržovių“, – pasakojo jis.
Tuo metu vyras taip pat vienos dienos per savaitę metu sau leisdavo pasimėgauti ir anksčiau vartotu maistu. Pasak jo, tokios dienos savaitėje turėjimas apsaugojo jo kūną nuo visiško šoko.
Ilgainiui, šios dienos savaitėje Lukas atsisakė. Pašnekovas kalbėjo, kad anksčiau vartotas maistas pradėjo jo kūną apsunkinti.
„Supratau, kad nekokybiškas maistas ne tik apsunkina virškinimą, bet ir neigiamai veikia žarnyno mikroflorą, o tai trikdo hormonų pusiausvyrą. Pakeitus mitybą į subalansuotą ir natūralų režimą, pastebėjau akivaizdžius pokyčius – virškinimas tapo sklandesnis, o savijauta gerokai pagerėjo.
Šis procesas man atskleidė, kad sveikata – tai ne tik fizinė forma, bet ir psichinė pusiausvyra, o visos šios sistemos turi būti subalansuotos“, – pastebėjimu pasidalijo Lukas.
Taip pat į savo rutiną sporto treneris tuomet įsivedė jėgos treniruotes. Pasak jo, be šio elemento pokytis nebūtų buvęs toks efektyvus.
„Jėgos treniruotės tapo mano pagrindu – tai yra mokslas ir menas. Šis treniruočių tipas ne tik padėjo pakeisti kosmetinę mano pusę, bet jų dėka kūnas išlieka stiprus, mobilus bei atsparus traumoms“, – džiaugėsi jis.
Atsikratė beveik pusės svorio
Praėjus beveik metams laiko nuo Luko svorio metimo kelionės, jis pasikeitė neatpažįstamai. Vyras pasakojo, kad galutiniame rezultate jis svėrė 76 kilogramus.
Pasak jo, ši kelionė buvo tikras akių atvėrimas ir didžiausias gyvenime pasiektas tikslas. Dėl to vyras ryžosi padėti ir kitiems, siekiantiems pasiekti su sveikata susijusių tikslų, kardinaliai pakeisdamas profesinio gyvenimo kryptį.
„Po 60-ies kilogramų numetimo supratau, kad tai nėra tik apie kūną, – tai apie gyvenimą, kuris tapo visiškai kitoks. Supratau, kad kiekvienas nukritęs kilogramas buvo ne tik fizinis, bet ir emocinis. Tuomet aš atgavau jėgas gyventi visavertį gyvenimą ir pasitikėjimą savimi.
Tai tapo mano gyvenimo kova, pavirtusi į gyvenimo būdą, tad pabaigęs meno studijas nusprendžiau, kad aš noriu ne tik pasakoti savo istoriją, bet ir padėti kitiems savo pavyzdžiu pasiekti trokštamų rezultatų“, – šyptelėjo pašnekovas.
Paklaustas apie tai, kokių mitybos principų laikosi dabar ir ar leidžia sau pasimėgauti saldesnio maisto kąsneliu, Lukas tikino, kad taip.
Pasak jo, svarbiausia yra pačiam žmogui kontroliuoti savo valgymo įpročius, o ne leisti jiems kontroliuoti save.
„Pagal dabartinę sistemą esu atsisakęs tokių „nesveiko maisto“ dienų. Viską darau šiek tiek kitaip ir man atskiros dienos tam, kad integruočiau tokį maistą, nereikia.
Visgi, jeigu esu susitikęs su draugais, neatsisakau suvalgyti picos ar pyragėlio. Toks maistas tapo socialiniu elementu“, – baigė pokalbį jis.
