Nėra nieko smagiau, nei sėdėti drabužių skalbykloje lietui lyjant, kur nors Rytų Europoje, ir kalbėtis su būriu jaunų keliautojų – ką tik baigusių mokyklą ir nusprendusių metams leistis kelionei po pasaulį – į vieną didžiausių nuotykių gyvenime, rašoma bootsnall.com. Šie klegantys žmonės – kupini svajonų ir vilčių dėl ateities; jiems trūksta nebent krislelio paskatinimo nebijoti žengti pirmyn. Vienam jų kalbant, kitas pasiima gitarą, o trečias nepailstamai malasi ratu, nerimaudamas, jog drabužiai nespės išdžiūti laiku. Klausausi pašnekesio ir stengiuosi išsisukti nuo per daug klausimų apie savo praeitį bei gyvenimą kelyje, kuriame praleidau paskutiniuosius dvidešimt metų. Viską paaiškinti – sunku. Tuo tarpu šiose skalbyklose ir keltuose, lėktuvuose ir traukiniuose, keliaudamas pėsčiomis bei irdamasis valtimis, mindamas dviračius ir jodamas mulais – per visus tuos metus patyriau tiek visko, ką mano naujieji draugai supras tik pakeliavę pakankamai ilgai. Taigi, pateikiu kelis iš pastebėjimų:
1. Kad ir kur pasuktumėte, nuo savęs nepabėgsite
Žmonės leidžiasi į kelią dėl įvairių priežasčių: tam, kad paspruktų nuo rutinos; kad suaugtų; kad taptų tuo, kuo visada norėjo būti; kad patirtų ką nors naujo, jaudinančio ar bauginančio; kad išpirktų kokią nors seną nuodėmę ar iš naujo save atrastų.
Kartais pirmyn veda milžiniškos svajonės, noras kažką užkariauti ar kokiu nors būdu tapti kažkuo didesniu, nei būnant namie.
Tačiau, praėjus daugmaž šešiems mėnesiams, batai taps skylėti, krepšius teks sulopyti senais medžiagos lopais ir dauguma keliauninkų taps nusivylę supratę, jog, kad ir kur beeitų, jie visada liks savimi. Nors kelionių metu pasikeičia aplinka – įkvepianti bei suteikianti jėgų, daugiau nei vienam rašytojui padėjusi surasti mūzą ir neretam pagelbėjusi sušvelninant vidurio amžiaus krizę – faktas, jog kad ir kur nukeliautumėte, visur jums iš paskos seks jūsų vidus – neišvengiamas.
Jūsų charakterio ypatybės, jūsų stipriosios pusės ir trūkumai – visa tai bus kartu su jumis ir kis į gerą arba blogą pusę. Kad ir kaip toli eisite, nuo savęs nepabėgsite.
2. Stresas – jūsų problema
Stresas egzistuoja visur ir niekas nėra jam atsparus. Juolab, mes, vakariečiai, rodos, didžiuojamės nutrūktgalvišku gyvenimo būdu, dėl kurio neretai ir patenkame į stresines situacijas. Negana to, egzistuoja milijonus pelno susišluojanti pramonė, sukurta tam, kad „padėtų“ mums šiuo sunkiu metu rasti pusiausvyrą. Ak, nereikia.
Pirmas žingsnelis streso atsikratymo link, yra problemos pripažinimas: 99 proc. streso gyvenime susikuriame patys. Būtent dėl šios priežasties, jeigu jaučiame įtampą, būdami namuose, neramiai jausimės ir kelyje. Tikras keliautojas supranta tai ir ilgainiui išmoksta prisitaikyti prie netikėtai pasitaikančių aplinkybių. Kelyje tenka išmokti likti ramiam ir nekreipti dėmesio į, pavyzdžiui, Prancūzijoje nuolat vėluojančius traukinius ar į kai kuriose šalyse neišvengiamas siestas – nepaisant to, kad tai gali sujaukti jūsų numatytus planus.
Keliaujame tam, kad patirtume ką nors naujo ir neįprasto, tačiau, neretai, dalį kelionės esame perimti nerimo būtent dėl tų naujų ir neįprastų dalykų... visai kaip ir naujasis mano draugas, netveriantis kailyje skalbykloje, nes nespėja kažkur, kur planavo. Jei stresas jums nuolat kiša koją, geriau susiraskite raminančios veiklos namuose ir nesileiskite svetur.
3. Viza – auksinis bilietas
Pasas iš bet kurio Vakarų pasaulio miesto visur kitur atrodo tarsi aukso vertas bilietas. Vienas pasiturintis afrikietis paaiškino man šitai per pačią pirmąją valandą, praleistą jo šalyje. Šio vyro viso gyvenimo svajonė yra nukeliauti į Ameriką, tačiau greičiausiai jam to padaryti niekada nepavyks – musulmonui iš Afrikos gauti vizą – be galo sunku. Tačiau jam kartą per metus leidžiama aplankyti Šengeno erdvės šalis.
Tuo tarpu mes, vakariečiai, nesunkiai gavę pusantro mėnesio galiojančią vizą, galime nuskristi kone į bet kurią planetos šalį, pasimėgauti neįprastu maistu, kultūra, muzika, menu bei „keistais“ papročiais, o tuomet, pargrįžę namo, džiugiai pasakoti savo nuotykius.
Šią mintį kaip niekad aiškiai suvokiau Didžiojoje vakarų smėlio jūroje (Grand Erg Oriental), pirkdamas duoną iš beduinės. Stovėjau tenai ir stebėjau, kaip ji gamina tradiciniu būdu – molio keptuvėje virš ugnies, sukurtos tarp trijų akmenų. Paėmiau deginančiai karštą kepalą iš jos tatuiruotėmis puoštų rankų ir, jai pradingus palapinėje surasti man grąžos, supratau, jog ši moteris, ko gero, gimė lygiai tokioje pat palapinėje. Savo jaunystę ji greičiausiai praleido pindama gijas iš kupranugarių vilnos, o vėliau, šitomis rankomis, kuriomis ką tik suminkė tešlą mano duonai, pasisiuvo ir pačią palapinę. Ji visą gyvenimą praleido tarp smėlio ir kupranugarių, po aksomo juodumo Sacharos dangumi, ir, ko gero, niekada nebuvo nukeliavusi toliau, nei porą šimtų mylių bet kuria kryptimi.
Tenai stovėdamas – svetimšalis, pasitaikęs jos kelyje, tarsi ateivis iš kitos planetos – pirkau duoną ir šypsojausi šydais prisidengusioms beduinės dukterims, kišenėje turėdamas laivo bilietus, padėsiančius vos už poros savaičių pasiekti kitą kontinentą. Koks skirtumas tarp „mūsų“ ir „jų“? Mes turime galimybę parskristi atgal. Tad keliaukite sąmoningai ir nepiktnaudžiaukite privilegijomis.
4. Visur skanu, namie – skaniausia
Kelionės skirtingus žmones veikia įvairiai, tačiau kiekvienas mūsų „namais“ laikome tą vietą, kurioje yra kažkas, ko labiausiai pasiilgstame. Tačiau galima paspėlioti, kas tai galėtų būti: dideli šiaudeliai, kuriuos duoda „McDonalds'“ restorane kartu su „Coca-Cola“? Tam tikros rūšies arbata? Pienas pakelyje? Pienas ąsotyje? Tiesiog – šaltas pienas? Nesvarbu, kokiai visuomenės klasei priklausote ar kokios kultūros atstovas esate, didelė tikimybė, jog išvykę pasiilgsite būtent šių dalykų.
O jeigu ne – tuomet, greičiausiai, pasigesite patogumų. Pakeliavę ilgiau, pasiilgsite ir rašymo. Teko girdėti apie merginą, kuri, po šešių mėnesių, praleistų kelyje, parpuolė po čeko vyro kojomis, nes šis, jai užsukus pavalgyti picos Brno, Čekijoje, į gėrimą pridėjo ledukų. Iš kur jis žinojo, kad toji mergina šito pasiilgo labiausiai? Pastarajai tas vyras tapo didvyriu, nepaisant to, jog jis 11 metų prieš tai dirbo picerijoje Niujorke ir amerikiečiams į gėrimus visuomet pridėdavo ledukų.
Šokoladas. Sausainiai. Kepta kiauliena. „Coca-Cola“ kompanijos gėrimai. Šie dalykai nesąmoningai reiškia mums „namus“. Tad nesvarbu, kaip toli nukeliautume, kas užpildytų širdies kerteles ar kokius įstabius patiekalus pamėgtume, vis vien beprotiškai pasiilgtume namų ir tam tikro maisto.
5. Nuolatiniai palyginimai – neišvengiami
Keliautojai, būdami Afrikoje ketinę padaryti bet ką už riešutų sviestą, sugrįžę į Ameriką ir užsukę į pirmą pasitaikiusią bakalėjos parduotuvę, staiga persimainiusiu veidu akimis vedžios įvairius produktus ir nusiminę supras: nėra gero sūrio, nėra saliamio su česnaku, nėra „Milka“ šokolado, nėra „Boga“ sodos gėrimo, nėra skanios duonos anei kuskuso, o „Nutella“ – pernelyg brangi..! „Ar šioje šalyje išvis yra kas nors gero?“ – kils mintis. Eh. Kiekvienas pakankamai ilgai klaidžiojantis svetur supras: nors kai kurie dalykai siejasi su namais, grįžę į gimtąsias vietas pradėsime kaip nesavi ieškoti tam tikrų, gerą įspūdį svečiose šalyse palikusių, dalykų. Panašaus į sūrio parduotuvėlių kvapą Briugė mieste. Tobulos vietinio raudono vyno bei traškių sezamo sausainėlio kombinacijos, ragautos idiliškos popietės metu, gulint ant akmenuoto Adrijos jūros kranto. Prieskoniais pagardintų arabiškų kalmarų kvapo. Rožine ir balta spalva sluoksniuotos kokosų želatinos, gaunamos tiktai Centrinėje Amerikoje, skonio receptoriams teikiamo malonumo. „Pina colada“ kvepiančios gėlės, kadaise regėtos „Acaca Falls“ nacionaliniame parke Havajuose...
Tad leiskitės į kelią tik tuomet, kada išties privalote tą daryti, tačiau iš anksto žinokite, jog niekada nebebūsite tokie patys, kokie esate dabar. Įspūdžių vaiduokliai amžiams persekios jus sapnuose – ar būsite septynerių, ar septyniasdešimties – ir nesvarbu, ką jūs vadinate namais, juose jums nepavyks atkartoti tam tikrų kelionės akimirkų.
6. Geriausias draugas kelionėje – guminis kamuoliukas
Išvydę šią antraštę greičiausiai kaip mat pagalvojote „Ką? Kaip taip gali būti? Nesąmonė.“ Tačiau leiskite užtikrinti: norite tikėkite, norite – ne, bet tai – tiesa. Koks yra pats didžiausias iššūkis nuolat gyvenant kelyje? Rasti maisto? Ne. Nakvynę? Ne. Paskambinti namo? Ne. Įsigyti dvisluoksnio tualetinio popieriaus? Ne. Atsakymas – švarūs drabužiai. Keliautojai yra pagarsėję kaip purvini žmonės, kurių kvapą užuodi pirmiau, nei išvysti patį asmenį. Ir iš tiesų – apatinius retkarčiais nešiojame iš abiejų pusių, o kojinių nekeičiame mažiausiai kelias dienas, kadangi niekas jų nemato, o nenusiėmus apavo – ir neužuodžia.
Tačiau kaip su švariais drabužiais gali būti susijęs guminis kamuoliukas? Atsakymas slypi trijuose žodžiuose: universalus kriauklių užkimšėjas. Taip. Tai būtų geriausiai jūsų išleistas litas. Tad prieš ilgą kelionę stabtelėkite bakalėjos parduotuvėje pakeliui į oro uostą ir, pastovėję eilėje už šešiamečių, įsigykite vieną iš spalvingų „šokliukais“ vadinamų guminių kamuoliukų, kuriuos rasite šalia saldainių bei priklijuojamų tatuiruočių automatų. Įsimetę šį pirkinį į kuprinę, keliausite kvepėdamas geriau, nei dauguma jūsų draugų, kadangi, įtaisę šį mažą kamuoliuką nutekamojoje dušo angoje hostelyje, prašmatnaus viešbučio ar pakelės degalinės kriauklėje – ar dar kur nors, kur tik sugalvosite – galėsite be problemų išsiplauti kojines bei apatinius drabužius prieš guldami miegoti.
Žinoma, dėl to kasnakt ant jūsų palapinės virvelių vėjyje tarsi nedidukės vėliavėlės plazdės drabužiai, tačiau tai jus paskatins tikėtis gero oro ir kasryt džiaugtis, išvydus saulę. Juo labiau – sutaupytumėt pinigus (kaskart – daugmaž 5 Lt) džiovyklai. Tuo tarpu pastarąją sumą geriau jau išleistumėte ledams Venecijoje, patikėkite. Vien pernai metais šitoks kamuolėlis sutaupė mums, keliems keliautojams, apie 500 dolerių. O tai – didžiulis ledų kiekis.
