Prieš 25-erius metus Edvardo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Iki tol jis gyveno aktyviai – su komanda intensyviai žaisdavo vandensvydį, todėl ilgos valandos treniruotėse baseine buvo jo kasdienybė. Be to, mėgo važinėtis motociklu.
Avarija, pakeitusi gyvenimą
Tačiau viena lemtinga avarija atėmė galimybę laisvai judėti. Automobilis, kuriuo jis važiavo, nulėkė nuo atodangos ir kelis kartus apsivertė. Edvardas iškrito pro langą ir patyrė daugybinius sužalojimus: stiprų smegenų sutrenkimą, daugybinius kaulų lūžius bei vidaus organų pažeidimus.
Vyrą buvo ištikusi klinikinė mirtis. Kaip pasakoja Edvardas, jis save matė iš „aukštai“, greitąją, žmones, kelias minutes buvo be sąmonės.
„Mane surinko iš gabalėlių, nes kūnas buvo visas sulaužytas, suplėšytas. Buvau užsisportavęs, buvo stipri komanda vandensvydžio, todėl mano raumenys buvo labai stiprūs, tie raumenys sulaikė smūgius, kaulai neatlaikė, kepenys neatlaikė, stipriausias smegenų sutrenkimas, buvau visas nubrozdintas, suplėšytas, bet raumenys atlaikė“, – skaudžius išgyvenimus pasakoja vyras.
Gydytojai netikėjo, kad jis vėl vaikščios. Tačiau stiprus sportininko užsispyrimas ir valia padarė stebuklą. Prikaustytas prie lovos, jis nepaleido vilties – pradėjo stiprinti raumenis su tempimo gumomis, hanteliais, lavino plaukimo judesius.
„Prašiau, kad man atneštų tempimo gumas. Aš jas užrišdavau ant lovos kraštų ir pradėjau dirbti, daryti plaukimo judesius. Po to pradėjau su hanteliukais dirbti. Stiprinau savo kūną, tačiau kažkuria prasme buvau susitaikęs, kad nevaikščiosiu“, – sako jis.
Vis tik, po ilgo ir skausmingo reabilitacijos laikotarpio Edvardas atsistojo ant kojų ir grįžo į vandens sportą, deja, neilgam, nes komandoje vyrui žaisti buvo per sunku.
Trenerio kelias
Sporto Edvardas nepaliko. Jis tęsė individualias plaukimo treniruotes, dalyvavo varžybose, tačiau komandiniam sportui nebegalėjo skirti tiek jėgų kaip anksčiau.
Vyras pasakoja, kad sportas su vaikais prasidėjo, kai pažįstami, turintys neįgalių vaikų, paprašė motyvuoti jų vaiką, parodyti pratimus. Taip po truputį jis pradėjo dirbti individualiai su vaikais, o vėliau jų vis daugėjo. Tuomet treniruotes pradėjo organizuoti didesnėms grupėms, skirtoms neįgaliems vaikams.
„Verta paplušėti dėl vaikų šypsenų ir tėvų džiaugsmo ašarų darant treniruotes“, – sako Edvardas.
Jį labiausiai motyvuoja neįgalūs vaikai, kurie beveik visai nejuda. Pasak jo, kai vandenyje jiems pavyksta padaryti judesį, tai suteikia didžiulį džiaugsmą.
Treniruotėms Edvardas ruošiasi atsakingai, nes, pasak jo, vaikai ypatingai stebi jo nuotaiką ir tai, kokiu tonu kalba treneris. Prieš treniruotes jis daug meldžiasi už vaikus ir jų tėvus, o kartais jam treniruotėse padeda savanorės mergaitės Greta ir Karolina.
„Neįgalius vaikus varžybos ypatingai motyvuoja. Lietuvoje per metus vyksta du čempionatai, vaikai, kurie dalyvaus, labai motyvuoti – nepraleidžia nė vienos treniruotės, rašo man žinutes, jų labai laukia“, – pasakoja treneris.
Jau penkerius metus iš eilės su vaikais vyksta į Čekiją varžyboms. Samdo autobusus, surenka plaukikus ir vyksta į varžybas. Lietuva iškovoja nemažai medalių, o vaikai be galo džiaugiasi.
Be sąlyginės meilės, Edvardas stengiasi vaikams skirti daug dėmesio, nes jie tai jaučia ir nori įrodyti, kad gali praplaukti ar atlikti tam tikrą pratimą.
Edvardo darbą ypatingai vertina neįgalių vaikų tėvai
Neįgalių vaikų treniruotes vertina ir jų tėvai. Regina Sadeckienė, auginanti fizinę negalią turintį sūnų Mykolą, pasakoja, kad ilgai ieškojo tinkamos pagalbos, kol sutiko Edvardą.
„Edvardas pamatė, kad reikia pagalbos, ir pasiūlė, o aš ilgai jos ieškojau, nes vaikams su negalia yra mažai pritaikytų galimybių“, – sako Regina.
Jos sūnus Mykolas pas Edvardą plaukimą lanko jau pusę metų – nuo rugsėjo. Pokyčiai, anot moters, akivaizdūs: jei pradžioje berniukas mokėjo šiek tiek plaukti ir minimaliai judėjo, tai dabar viskas pasikeitę – jis išlaiko visą treniruotę be „pripūstukų“, o kojos juda žirkliniu metodu.
Pasak Reginos, be Edvardo treniruočių jų šeimai būtų didelis praradimas: „Kiekviena treniruotė yra didelis žingsnis į priekį, stengiamės nei vienos nepraleisti.“
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto federacijos prezidentas, plaukimo treneris Arnoldas Januškevičius taip pat pripažįsta Edvardo atsidavimą darbui. Jis pabrėžia, kad Edvardas turi ypatingą gebėjimą įkvėpti jaunus plaukikus, ypač tuos, kuriems reikalinga speciali pagalba.
„Pas Edvardą ateina vaikučiai, turintys didelių specialiųjų poreikių, jis moka kiekvieną vaiką sudominti, sugalvoti veiklą vandenyje, vaikai noriai dalyvauja jo veiklose“, – pažymi jis.
Anot Arnoldo, Edvardas yra tikras paralimpinio judėjimo šviesulys, kuris savo darbą atlieka vedinas nuoširdumo ir atsidavimo, o ne vien finansinių paskatų.
Kalėjime padeda nuteistiesiems
Edvardas patyrė ne vieną sukrėtimą gyvenime. Po sunkios traumos, kuri pakeitė jo gyvenimą, sekė dar vienas didelis išbandymas – skyrybos. Jos sudrebino jo pasaulį ir vyras pateko į gilią depresiją, tačia, pasak jo, plaukimas ir malda tapo vieninteliais dalykais, kurie jį motyvavo.
Be to, reguliarus lankymasis pranciškonų bažnyčioje tapo svarbia dalimi jo tikėjimo kelionės. Ten jis atsigaudavo dvasiškai, surasdamas ramybę ir stiprybę. Būtent bažnyčia tapo vieta, kurioje Edvardas pradėjo ieškoti prasmės ir naujo tikslo gyvenime.
Tačiau tikras lūžis įvyko tada, kai jis suprato, kad turi dalytis savo tikėjimu su kitais. Pamiršęs save ir savo skausmus, jis pradėjo vesti evangelizacines „Alfa kurso“ paskaitas, kurios stiprino tiek jo pačio tikėjimą, tiek kitų žmonių dvasią.
Po kurio laiko jam buvo pasiūlyta pravesti šiuos kursus kalėjime:
„Man pasiūlė pravesti kursą kalėjime, ir aš sutikau. Su įvairiais leidimais ir prašymais pradėjau vesti šias paskaitas“, – pasakoja Edvardas.
Kursų pradžioje, pasak jo, kaliniai ateina su tamsiais veidais, be vilties, tačiau per patį kursą jie pradeda keistis.
„Kalinių veidai būna tamsūs, jie neturi vilties, tačiau kursų pabaigoje jie pradeda šypsotis, būna dėkingi, atgailauja už padarytas nuodėmes“, – dalinasi savo įspūdžiais pašnekovas.
Tuo tarpu nuteistasis Tomaš su Edvardu susipažino reabilitacijos centre per „Alfa“ kurso susitikimą, kur jie dalijosi savo jausmais, kalbėjosi apie gyvenimą ir tikėjimą. Tomašas teigia, kad per šį bendravimą pradėjo suprasti, jog Dievas jį myli.
„Per Edvardą, aš suprantu, kad Dievas mane myli. Jis man yra svarbus žmogus šiandienai“, – sako Tomašas.
Jis taip pat išreiškė norą tęsti bendravimą su Edvardu ir galbūt prisidėti prie jo veiklos neįgaliųjų vaikų treniravime po išėjimo į laisvę.
„Ten kur sunki nuodėmė, neatleidimas, abejingumas, pyktis, ten yra Dievo gailestingumas“, – sako Edvardas.
Kartu su TV3 žiniasklaidos grupe, „Bitė Group“ dar pernai tapo Lietuvos paralimpinio komiteto draugais, o šiuos metus pradėjo su šūkiu, jog sportuoti gali kiekvienas – reikia tik išdrįsti. Visa tai siejasi ir su E. Blaškevičiumi, kuris negalią turintiems vaikams padeda įveikti ne tik fizinius iššūkius, bet ir stiprina psichologiškai
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
