Prieš gerą dešimtmetį nusprendę, kad namuose tikrai atsiras vietos dar vienam vaikeliui, nė akimirkai nepasigailėjo. Julita tikina, kad jeigu namuose užteko dėmesio, vietos ir meilės trims saviems vaikams, tai dar vienas negalėjo tapti kliūtimi.
„Prisimenu tą laikotarpį, prieš dešimt metų.
Nemažai pinigų aukodavome per įvairias gerumo akcijas, tačiau vėliau supratome, kad ne pinigai ir labdara yra pati geriausia ir tikriausia dovana.
Priimti sprendimą globoti mergaitę nebuvo sunku. Apie tai buvau galvojusi dar iki tol, kol neturėjau savų vaikų.
Vyras iš pradžių mąstė kiek kitaip, tačiau kai tik pajutau, kad jis pasiryžo ir sutinka su mano pageidavimu, išskubėjome į paruošiamuosius kursus“, - dabar prisimena Julita.
Vaikus apsupa meile ir dėmesiu
Kai šeima nusprendė pasiimti globoti pirmąją mergaitę, jauniausiam sūnui buvo treji, viduriniąjam – dešimt, o vyriausiam – vienuolika metų.
Visi bendru sutarimu nusprendė, kad vietos tikrai užteks dar vienai mergaitei, todėl tada septynmetę mergaitę iš karto visi apsupo meile ir dėmesiu.
„Nė vieno vaiko atsiradimas, ar tai būtų biologinis, ar iš kūdikių namų, nieko drastiškai nepakeitė. Dabar galvoju, kad didesnis akibrokštas mūsų šeimai būtų tuo atveju, jeigu visi vaikai išsiskirstytų ir mes su vyru liktume dviese. Šiuo metu mūsų šeimoje auga 7 vaikai – trys biologiniai ir keturi globojami.
Mūsų šeimoje niekas nesikeitė, nebuvo jokių esminių pokyčių su kiekvieno vaiko atsiradimu. Mes esame tam, kad padėtume tiems vaikams užaugti.
Galiu pasakyti tik tiek – nė vieno vaiko neatsisakėme ir nė vienas vaikas nepabėgo nuo mūsų “, - sako moteris.
Paskirsto dėmesį kiekvienam
Visą meilę ir dėmesį tėvai stengiasi skirti kiekvienam – nuo mažiausio iki didžiausio. Julita prisimena, kad net yra buvę ir pavydo, kai vyresnieji tiesiog klausdavo, kodėl mažesnieji dažniau paimami ant rankų.
„Ant kelių susiropšdavo ir vyresnieji, kurie buvo nustoję tai daryti. Vaikai labai jautriai reaguoja į bet kokius pasikeitimus.
Jiems nuolat reikia jausti, kad jie yra svarbūs, kad mūsų meilė jiems nesumažėjo, kad mums jie rūpi. O mažoji ne tik žino, kad turi šeimą, bet kelis kartus per savaitę ją vežam į susitikimus, kur ji bendrauja su savo biologine šeima, kad ryšiai nenutrūktų“, -- sako pašnekovė.
Mergaitė šeimoje nuo birželio mėnesio, tačiau Julita tiki, kad gruodžio viduryje ji keliaus pas savo tikrąją mamą.
„Šiuo metu jos biologinė mama tvarkosi gyvenimą. Susirado darbą, ruošia sąlygas mergaitei.
16-metė mergaitė, kurią globojame nuo tada, kai jai suėjo septyneri, labai gražiai piešia.
Šiuo metu svarstome, į kurią pusę galėtų krypti jos mokslai, galėsiantys padėti atsiskleisti jos talentui“, - su pasididžiavimu vaikais pasakoja moteris.
Svarbiausia – mylėti vaikus
Pasiteiravus, ar sunku vaikams, paimtiems iš šeimų, adaptuotis naujuose namuose, Julita išskyrė kelis dalykus.
„Visų pirma, su kiekvienu vaiku mezgamas ryšys skiriasi. Jei į šeimą ateina mažesnis vaikas, tai jo adaptacija trunka trumpesnį laiką. Visi vaikai mus vadina mama ir tėčiu, tačiau puikiai žino, kad turi ir biologinius tėvus.
Vyresniems vaikams adaptuotis daug sunkiau – nors vienas berniukas, kurį globojame, vadina mus mama ir tėčiu, mes aiškiai juntame, kad jis labai dažnai galvoja apie savo biologinę šeimą.
Mes jaučiate, kad jis, skirtingai nei kiti vaikai, dar labai daug jausmų laiko savyje – į savo pasaulį mus įsileidžia nedrąsiai, daug durų jo gyvenime užvertos, nors prisitaikyti jis moka. Jo elgesyje vis dar yra nemažai vaidybos, jaučiu norą įsiteikti, jis bijo būti savimi.
Mūsų tikslas – suteikti vaikams saugumą. Labai svarbu, kad kiekvienas iš jų žinotų, jog užmigs ir prabus toje pačioje vietoje. Jie turi teisę į ramų poilsį ir miegą. Pabusti turi išsimiegoję, o ne dėl sukelto triukšmo.
Svarbiausia – mylėti vaikus ir norėti jais rūpintis.
Jei reikia – mes ir dešimt kartų per dieną pasakome, kad juos mylime“, - pasakoja septynių vaikų mama ir šypteli, nes jau atėjo laikas skubėti ruošti vakarienę gausiai šeimynai.
