• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Netikėtai išgirsta nepagydomos ligos diagnozė – stiprus smūgis tiek pačiam susirgusiajam, tiek jo šeimai. Vis dėl to žinia apie ketvirtos stadijos vėžį žymaus Kauno psichiatro Leono Kačinsko iš vėžių neišmušė. Nors girdėjo prognozes, kad gyventi liko mėnuo ar keli, optimizmo nestokojantis vyras jau ketvirtus metus kartoja, kad yra sveikas. 

Netikėtai išgirsta nepagydomos ligos diagnozė – stiprus smūgis tiek pačiam susirgusiajam, tiek jo šeimai. Vis dėl to žinia apie ketvirtos stadijos vėžį žymaus Kauno psichiatro Leono Kačinsko iš vėžių neišmušė. Nors girdėjo prognozes, kad gyventi liko mėnuo ar keli, optimizmo nestokojantis vyras jau ketvirtus metus kartoja, kad yra sveikas. 

REKLAMA

Apie gyvenimą, svajones ir nepagydomas ligas kalbėtasi su gydytoju psichiatru kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.

„Kas tai yra nepagydoma liga? Žmogaus nenorėjimas sveikti“, – trumpai nukerta gydytojas.

Paklaustas, kaip pavadintų ligą, kuria pats serga, jis pažymi nesergantis, bet jau ketverius metus draugaujantis su vėžiu. „Jei žmogus nori sveikti, jis turi susidraugauti“, – sakė jis.

Operacinėje atsidūrė įtariant apendicitą

Pasakodamas apie tai, kaip prieš ketverius metus sužinojo savo diagnozę, L. Kačinskas pabrėžė, kad situacija tikrai buvo neeilinė.

REKLAMA
REKLAMA

„Įdomiausia buvo tai, kad mane operavo taip, lyg būtų apendicitas. Nes klinika buvo tiesiog knyginė, studentiška. Man pradėjo skaudėti, atvažiavau į priėmimą ir sakiau „Vyrai, peilius galandate, apendicitą išpjaunate, nes aš ryt turiu darbų“. Tai prapjovė, rado tai, ką rado, užsiuvo ir stovi, žiūri, nežino, ką sakyti.

REKLAMA

Aš iš karto padrąsinu sakyti, kiek, kas ir kaip. Ir išgirdau, kad tai yra neuroendokrininės kilmės žarnyno vėžys, metastazės visuose organuose. Galvoju, viskas tvarkoje. Man jie pradėjo sakyti – du, šeši mėnesiai... Sakau, vėjus šnekat, man viskas tvarkoje. Ir šiandien gyvas esu. Man visiškai tai neįdomu, aš jau labai daug metų gyvenu šia diena, nei vakardiena, nei rytojumi“, – atviravo gydytojas.

REKLAMA
REKLAMA

Jis tvirtino, kad išgirdus diagnozę jam nė plaukelis nevirptelėjo, tačiau pirmiausia vis tik pagalvojo apie laukiančias sūnaus vestuves.

„Už 8 mėnesių turėjo būti sūnaus vestuvės. Surinkau šeimą, sakau, žiūrėkite, yra tokia situacija, gyvename, džiaugiamės, bet jeigu aš per tą laiką numirčiau, niekas nesugalvokite, kad vestuvių neturi būti. Na, jei numirsiu tą pačią dieną, reikės pagalvoti, kai čia ir palaidoti reikės, ir atšvęsti. Bet atšvęsti tai vis tiek reikės“, – kalbėjo L. Kačinskas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antroji operacija vyro laukė per jo gimtadienį. Gydytojas prisiminė, kad operacinėje dar juokavo, kad visi prisigalvoja įvairiausių būdų atšvęsti gimtadienį – kas po vandeniu, kas oro balione, o jis gulė po skalpeliu.

Kodėl susergama onkologine liga?

Vyras pasakojo iki tol buvęs visiškai sveikas žmogus. „Kaip ir dabar“, – juokdamasis pridūrė jis.

REKLAMA

Paklaustas, kaip manantis, kodėl susergama onkologiniais susirgimais, gydytojas svarstė, kad patys žmonės prie to prisideda nemylėdami savęs ir gyvenimo.

„Teorijų yra įvairių, bet aš, ko gero, visai pateisinu tą teoriją, kad Dievas vis dėl to reguliuoja tai, kaip tu priimi gyvenimą ir kiek tu valdai nuovargį, pastangas nesusikrauti visko ant savęs. Tik vienam gal duoda koją nusilaužti, kad pagulėtų, kitam – dar kažką. Ir atitinkamai man davė daugiau – nes argi taip lengvai suvaldysi mane, jei lūš koja? Tai aš irgi visai priimu kaip teoriją.

REKLAMA

Kitas dalykas – jei kas tik išmokytų pasaulį priimti teisingai, su džiaugsmu, nepervargti... Juk kiek žmogus gali išbūti sveiktas miegodamas po 3–4 valandas, dirbdamas ir šeštadienį, ir sekmadienį, kokius 20 metų būti be atostogų? Vis tiek turi būti riba, kiek resursų beturėtum. Kiti prigimtinių resursų neturi daug, tad jam tai įvyksta anksčiau“, – svarstė L. Kačinskas.

Dar vienas svarbus dalykas, jo manymu, yra tai, kad vis tik didelė dalis žmonių gyvenimą priima be džiaugsmo, jį mato niūrų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tad kartais ta liga gali būti duodama tam, kad žmogus staiga suvoktų, kad gali būti daug blogiau. Ir kai jis pasveiksta, į pasaulį pradeda žiūrėti kiek kitaip. Pasirodo, kad tai, ką galvojau, kad labai blogai ar sunku, visai taip nėra. Juokauju kartais – nevarykite Dievo į medį. Iškris, neduok Dieve, supyks, bus labai prastai. Tai čia vienas iš tokių dalykų, kurie labai svarbūs“, – kalbėjo medikas.

REKLAMA

Bijoti mirties nėra prasmės

Pašnekovas pasakojo, kad operavusiam kolegai paklausus tiesiai šviesiai – „Paaiškink, kodėl tu dar gyvas?“, jis atsakė – „Tavo yra labai geros rankos, mano – labai gera galva“.

„Tad nuo vaikystės reikia išmokyti tvarką daryti ne tik namuose, praustis, bet ir tvarką galvoje daryti. Ką reiškia gera galva? Tai reiškia, kad aš nepriimu tų iššūkių kaip kažkokio išgąsdinimo“, – teigė jis.

REKLAMA

Nors daugelis labai bijo susirgti, bijo mirties, pašnekovas nematė to prasmės. „Jei susirgai – sveik, keisk gyvenimo būdą, priimk pasaulį kitaip. O ko mirties bijoti? Tą dieną, kai tavęs nebebus, koks skirtumas, kas ten bus“, – konstatavo L. Kačinskas.

Vis tik jis pastebėjo, kad dar neišmoko priimti artimųjų žmonių mirties – taip buvo ir nuo prostatos vėžio užgesus tėvo gyvybei: „Elgiesi neteisingai, išgyveni, taip neturėtų būti, nes tai yra egoizmas. Numirus artimam žmogui jis neišeina iš tavęs, jis tik išeina iš šio pasaulio. Mirtis – tai tik mūsų dimensijos, būsenos pakeitimas iš kūniškos į dvasinį, tai išėjimas į dvasinį pasaulį.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklaustas, ar tikrai yra toks optimistas, koks visada atrodo, pašnekovas patikino, kad taip ir yra. Tačiau neslėpė, kad pasitaiko ir ašarų.

„Jos būna dvejopos – išties esu labai jautrus, galiu žiūrėti filmą ir man išbyrės ašara. Kitas dalykas – tikai išgyvenu, jei kas atsitinka mano artimiesiems. Aišku, tada viską darau, kad jiems būtų padėta, viskas padaryta. Ir kalbant apie mano ligą, tas emocijas, kurių nenoriu, man kelia tik matymas, kaip išgyvena artimieji. Dabar jie kiek aprimo bent išoriškai. Aišku, nemanau, kad tai visai įmanoma. Vieni vaikai daugiau perima mano filosofiją, kiti mažiau“, – pasakojo L. Kačinskas.

REKLAMA

Paskyrė laiko ir pomėgiams

Dar neseniai L. Kačinskas ne vienus metus vadovavo Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikai, tačiau po žinios apie ligą netrukus darbą paliko.

„Suvokiau, kad didžiausios Psichiatrijos klinikos vadovu Lietuvoje būti negaliu, nes tai yra pakankamai įtemptas darbas. Dar pabuvau nepilnus metus ir nusprendžiau, kad gana. Nebuvo taip, kad negalėčiau vadovauti, bet tai papildomos įtampos duoda“, – kalbėjo jis.

REKLAMA

Pasitraukęs ir po kokių 30 m. grįžęs dirbti į skyrių eiliniu gydytoju vyras pasakojo atradęs naujo džiaugsmo: „Tai davė suprasti, kaip gerai dirbti vien su ligoniais. Net vadovaudamas jų turėjau visada, bet supratau, kaip gera visą laiką skirti vien ligoniams. Vis tik išdirbęs dvejus metus supratau, kad dar turiu kitų įsipareigojimų gyvenime – aš noriu tapyti, noriu rašyti, noriu dar kažką daryti, o tam laiko nėra.“

REKLAMA
REKLAMA

Vyras kartu juokavo, kad, kita vertus, tai, kas, kaip sakoma, priklauso tikram vyrui, jau padarė – ir namą pastatė, vaikus užaugino, o medžių vien per karantiną pasodino virš 40.

Patirtimi dalinasi su pacientais 

Nors gydytojas garsiai kalba apie savo ligą ir požiūrį į ją, neretai žmonės kaip tik linkę slėpti tokią diagnozę. „Kodėl? Jie vien kalbėdami bijo dar labiau save išgąsdinti. Aš kalbu dėl to, kad labai noriu, jog žmonės išgirstų, kad diagnozė išvis yra niekas – nei blogis, nei gėris, tik užrašas. Ir nuo to, kaip jį priimu, tą ir turės. Tad nėra tokios diagnozės, į kurią reikėtų sureaguoti blogai“, – pridūrė L. Kačinskas.

Jis pasakojo, kad dabar dalis pacientų net specialiai ateina konsultuotis būtent su juo:

„Jie mane kitaip girdi, nei kad būčiau sveikas. Nemažai žmonių ateina ir su pirma, antra stadija, sakau – rimtai, jūs čia sergate dabar? Ir tada atsiprašo, varo laukais džiaugtis gyvenimu.“

Gydytojas teigė, kad apskritai yra pakankamai daug žmonių, besiskundžiančių psichinėmis ligomis ar sutrikimais, nes nuo mažens stinga teisingo mokymo.

„Mus neteisingai mokina nuo mažens – tėvai, mokykla, žiniasklaida. Visi sako, kad reikia planuoti, turėti kažkokius tikslus, planus, bet visi pamiršta pasakyti, kad tai yra lūkesčiai, kurie kartais neišsipildo. Jie išsipildo tada, kai jie susiję tik su tavimi vienu. Pavyzdžiui, jei turiu lūkestį sportuoti, nuvažiuoti kažkur. Bet ir tai, jei, pavyzdžiui, pirmadienį suplanavau kažkur nuvažiuoti šeštadienį, tikimybė, kad šis lūkestis išsipildys, yra gal 30 proc. Nes yra daug sąlygojančių dalykų – oras, sugedo mašina ir t.t.“ – kalbėjo gydytojas.

REKLAMA

Pasak jo, gyvendami tokiais lūkesčiais ir jiems dėl įvairiausių aplinkybių neįvykus ima kaltinti save. „Tada atsiranda nepasitenkinimas savimi, nemeilė sau, savivertės kritimas. O žmogui būti laimingam reikia labai nedaug – tik dviejų dalykų: mylėti save ir turėti tvarkingą savivertę, vertybes“, – aiškino psichiatras.

Jis pridūrė, kad svajonę, idėją turėti gerai, bet nereikia koncentruotis į detales, mat tada veik 100 proc. užprogramuota, kad tai neišsipildys.

Prasmingas pokalbis.
Buvo malonu skaityti...
O tai ko neissigydo? O kodel slepi tokia vertinga info? Pasidalink, susirink karmos taskus!
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų