Trynukų Ado, Herkaus ir Meidos mama R. Raguckienė pasakoja, kad žinia apie tai, kad pilve plaka net trys širdelės, maloniai nustebino ne tik ją, bet ir jos vyrą bei vyresnį sūnų.
41-erių marijampolietė, prisimindama laukimo laikotarpį, prasitaria, kad kurį laiką net medikams atrodė, kad gims dvynukai.
„Iš pradžių pagal tyrimus sakė, kad vaikelis ne vienas, bet nežinojome, kad tiek daug. Iš pradžių matė du, po poros savaičių pamatė, kad visgi trys. Džiaugėmės dviem, kai pamatė trečią, apsidžiaugėme ir trimis“, – šypteli pašnekovė.
Trečiojo vaiko lyties nežinojo iki pat gimdymo
Žinią apie tai, kad laukiasi trynukai, lydėjo ne nerimas, o neblėstantis džiaugsmas – jiedu su vyru ilgai svajojo apie vaikus, o visai netikėtai iškart tapo dar trijų vaikų tėvais. Vyresnysis sūnus ne ką mažiau apsidžiaugė žinia, kad mama laukiasi trynukų:
„Jis sureagavo labai gerai, tik sakė: „Mama, nepamiršk, kad dar ketvirtas yra“ (juokiasi). Bet visi reagavo labai ramiai – ar vienas, ar trys, mums nebuvo šoko.
Aišku, minčių buvo visokių – kaip čia bus, kaip viskas išeis, susirutulios. Bet su laiku praėjo, viskas ėjosi labai sklandžiai, nebuvo jokių sunkumų.“
Visas nėštumas praėjo lyg ant sparnų, Ramunė pasakoja, kad jautėsi taip, lyg pilve būtų nešiojusi tik vieną vaikelį. R. Raguckienė gimdė 38-erių, tačiau nėštumas praėjo itin sklandžiai, visą šį laiką lydėjo džiaugsmas ir lengvumas.
Mažyliai į pasaulį pasibeldė kiek anksčiau – gimė 31-ąją nėštumo savaitę. Iki pat gimdymo tėvai žinojo tik dviejų vaikų lytį, o štai trečiojo lytis liko paslaptimi.
„Gydytoja matė du berniukus, o kokios lyties trečias vaikas nematė. Buvo A, B, C, nes juos sužiūrėti pilve nebuvo paprasta.
Gydytoja sakydavo: „A – berniukas, B – berniukas, o C – nežinia“. Kai gimė trečias vaikas, gydytoja pasakė: „C – mergytė“. Net, atrodo, palengvėjo. Emocijos buvo nenupasakojamos“, – džiaugsmu trykšta R. Raguckienė.
Namuose išdaigų netrūksta
Trynukai pasaulį išvydo ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. „Turėjau gimdyti vėliau, bet jie panorėjo ir atėjo. Jei viename mieste trynukai gimė Sausio 13-ąją, tai Marijampolėje turėjo gimti Vasario 16-ąją“, – nusijuokia mama.
Mėnesį laiko savotiškais namais šeimai tapo ligoninė. Kiekvieną dieną kas kelias valandas mama ėjo pas mažylius į reanimaciją, tačiau vaikams sustiprėjus visi džiugiai patraukė į namus.
Pirmieji metai prabėgo nepastebimai, jau netrukus trynukai švęs trečiąjį gimtadienį. Paklausta, kaip gi sekasi spėti paskui tris vaikus, Ramunė tik trukteli pečiais – nėra nieko neįmanomo.
„Dar kai buvo mažiukai, kaip aš sakau, kur paguldysi, ten rasi, viskas buvo labai paprasta. O dabar kuo tolyn, tuo sunkyn. Bet pagalbos reikia tik tada, kai mus su vyru reikia kažkur išleisti, įprastai namuose su vaikais būdavau viena, o dabar jie jau eina į darželį.
Tikrai nėra labai didelė tragedija, viskas gaunasi savaime. Turime rutiną, ryte atsikėlus žinai, kas ir kaip bus. Gal kitiems su vienu baisiau, negu mums su trimis“, – pasakojo R. Raguckienė.
Dienos nepraeina be išdaigų, kartais džiaugsmą keičia rūpesčiai: „Vaikai tikrai pasiutę, būna, neklauso, bet susitvarkyti įmanoma. Visko būna – ir verki, ir pavargsti, bet nėra nieko neįmanomo.
Mes ir keliaujame, ir į vandens parką nuvažiuojame. Nėra taip, kad mes tik sėdime namuose ir niekur negalime išeiti.“
Paklausta, kokia išdaiga įsimintiniausia, Ramunė susimąsto – jų tiek daug, kad neužtektų laiko viską išvardinti. Tačiau pirmasis atsiminimas, šovęs į galvą, yra piešimas.
„Visur piešia. Paduosi piešimo priemones – tuoj ant kabančio šeimos paveikslo vietoj kojų pripaišyta visko“, – juokiasi trynukų mama.
Trys vaikai – trys skirtingi charakteriai
Vaikai skiriasi ne tik išvaizda, jau matosi ir jų charakterių skirtumai, kurie mažyliams augant vis ryškėja:
„Herkus nori visur būti lyderis. Jis, nors ir gimė antras, nes pirmas gimė Adas, visur ima viršų. Jis visur turi eiti pirmas, kad ir į darželį – jis visus aplenkia, nes turi pirmas atidaryti duris, pirmas įeiti.
Adas gal daugiau mamyčiukas. O Meida labai valdinga, netiks kas nors – viską mes. Visi su savo kaprizais, visi skirtingi – ir išvaizda, ir charakteriu.“
Moteris priduria, kad vaikams būti vienoje vietoje – sunku, pasitaiko ir geresnių, ir prastesnių dienų. Vis randa dėl ko susipešti, juk nėra namų be dūmų. Bet vieno dalyko jie laukia nuolat – kol iš Kauno grįš vyresnysis brolis.
„Jie jau supranta, kad brolis grįš, laukia jo grįžtant. Laukia, sulaukia, grįžta, bet brolis, aišku, pusę valandos pabūna ir toliau jau savi reikalai (juokiasi).
Bet jis labai padėjo. Kai gimė trynukai, buvo karantinas, sūnus studijavo nuotoliu, labai padėjo – ir maitinti, ir prižiūrėti. Visi trys rūpinomės trynukais“, – dalinosi R. Raguckienė.
Mažyliai auga lyg ant mielių, o jau visai ant nosies ir trečiasis gimtadienis. Paklausta, ar jau turi planų, moteris pasakoja, kad viskas jau suplanuota.
„Eilinis gimtadienis – užsakytas žaidimų kambarys, atvyks krikšto tėvai, vaikai. Kitą dieną galbūt važiuosime į Druskininkus, vandens parką. Jau ir vaikai paaugę, bus smagiau“, – šypteli trynukų mama.
Aukit stiprus ir dideli!
Sėkmės tėvams!
