Praėjusiame pasakojime apie ispanų ir amerikiečių „palikimą“ Filipinuose, nedovanotinai nutylėjau keletą dalykų. Tiesa, jie neįtraukti į didžiausių pasaulio stebuklų sąrašus, bet Filipinai be jų yra tiesiog neįsivaizduojami.
Džipniai — Filipinų veidas ir veidrodis
Pirmiausia tai džipniai — mažas, bet stebukliukas. Keistas pokarinio amerikiečių džipo ir autobuso hibridas, atsiradęs iš filipiniečių genialumo (nuo paprastumo iki genialumo — vienas žingsnis), neribotos vaizduotės, ribotų finansinių galimybių ir, žinoma, klimato ypatumų.
Niekur kitur pasaulyje tokios transporto priemonės nepamatysi, o Filipinuose džipniai yra ne tik populiariausia, demokratiškiausia (keleivius priima ir išleidžia bet kur jiems panorėjus), bet ir pigiausia visuomeninio transporto ir bagažo gabenimo priemonė.
Džipniai kursuoja miestuose, kaip pas mus autobusai ar troleibusai, taip pat ir netolimais atstumais tarp miestų. Į vėjui ir saulei atvirą, nuo lietaus kažkiek apsaugotą džipnį be didelio vargo susėda keliolika filipiniečių. Jeigu kas netelpa, o nori važiuoti — kariasi ant stogo ir rangosi tarp krepšių ir kuprinių.
Tokiam pat skaičiui lietuvaičių sutilpti į tokį pat džipnį — kur kas sunkiau, bet buvo atvejų, kai į vieną susigrūsdavome visa ekspedicija. Tiesa, sėdėti tekdavo labai draugiškai, kvėpuoti — vienu ritmu, o pajudinti ranką ar koją — tik atsiklausus kaimynų, kad nesuirtų sunkiai sulipdyta „gyva kompozicija“.
Tačiau svarbiausia ne tai. Šiandien džipniai yra ne tik susisiekimo priemonė, tai tikras Filipinų veidas, gal net sielos ir gyvenimo būdo veidrodis. Jie — kaip filipiniečiai — tokie pat atviri ir linksmi.
Džipniai išdažyti įvairiausiomis spalvomis, apipaišyti visokiausiais paveikslėliais: nuo Dievo Motinos atvaizdų iki begėdiškai gundančių karaoke gražuolių, apkarstyti lemputėmis, skambaliukais, kitokiais mielais niekučiais.
Žodžiu, kuo spalvingiau, margiau ir ryškiau — tuo gražiau: tai džipnio savininko garbės ir orumo reikalas. Džipnių matėme tiek daug ir visokių, kad net prisiminus akys raibsta, supranti, kodėl džipniai dažnai vadinami „fiesta ant ratų“.
Nenuostabu, kasmet balandžio mėnesį šalies sostinėje Maniloje rengiama įspūdinga šventė — Džipnių karaliaus rinkimai. Žinoma, tai gali reikšti ne tik tai, kokią svarbią nišą džipniai yra užėmę filipiniečių gyvenime, bet ir tai, kad filipiniečiai nepraleidžia jokios progos džiaugtis ir švęsti. Matyt, tai yra ir jų kraujyje, ir papročiuose, išlikusiuose nuo Ispanijos valdymo laikų.
Kalendorius kupinas švenčių ir festivalių
Galima pamanyti, kad kadaise ispanai į filipiniečių gyvenimą kalendorių įdiegė tik tam, kad būtų kur sužymėti visas religines, pasaulietines ir senas etnines tradicijas turinčias šventes ir festivalius. Šiandien filipiniečių kalendorius nuo jų tiesiog margas, o laikas skaičiuojamas nuo festivalio iki festivalio.
Teko vartyti vieną turistinį leidinį, kuriame pateiktas pagrindinių švenčių ir festivalių sąrašėlis su kelių žodžių apibūdinimu. Užėmė jis bemaž dešimt standartinio knygos dydžio puslapių. Suskaičiavau per trisdešimt didžiųjų švenčių.
Nesiimsiu vardyti, bet, regis, čia vienodai laukiamos ir tradicinės katalikų šventės — Kalėdos, Trys karaliai, Didysis penktadienis, Velykos kada religiniai jausmai pasiekia neįmanomas emocines aukštumas, kažkas panašaus į mūsų Užgavėnes, Visų šventųjų ir Mirusiųjų dienos (beje, minimos ir švenčiamos absoliučiai skirtingai negu pas mus), ir jų laisvės revoliucijos metinės, nacionalinių didvyrių, kurių gausu, pagerbimo dienos, ir gėlių, vandens, palmių ir jų vaisių, tuno, keptų paršelių ar didžiųjų žibintų festivaliai.
Trylika iš nacionalinių švenčių ir atmintinų datų drauge yra ir nedarbo dienos. (Nors reikėtų kalbėti ne apie nedarbo dienas, o didžiulį nedarbą Filipinuose).
Taigi, švęsti ir džiūgauti — progų į valias, ir visos jos puikiai išnaudojamos. Tačiau labiau negu švenčių gausa stebina, ypač užsieniečius, jų įvairovė ir žmonių sugebėjimas suderinti, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus.
Ypatingas, ekstazę pasiekiantis filipiniečių pamaldumas, pasaulį stebinantis religinis fanatizmas ir mūsų laikais sunkiai įsivaizduojami ritualai, čia pat virsta įspūdingomis, entuziazmu ir linksmybėmis trykštančiomis fiestomis, su aistringomis dainomis ir šokiais, gausiomis vaišėmis, egzotiškais reginiais.
Akivaizdu, kad Pramoga, Reginys, Žaidimas yra didžioji filipiniečių aistra ir pagunda. Kad viskas, kas laužo kasdienybės rėmus, kas nudažo ją keistomis, neįprastomis spalvomis, kas kutena nervus ir žadina azartą, jau tapo jų savastimi, nacionaliniu bruožu, skiriančiu juos net nuo gana artimų kaimynų.
Tokia pat žaisminga, šventiška ir lengvasvorė bendravimo maniera pastebima ir kasdieniame gyvenime. Filipiniečiai nevengia mimikos, išraiškingų gestų, o jų šypsenos atrodo yra tiesiog amžinos. Netgi aptariant rimtus klausimus, derantis dėl svarbių dalykų, filipiniečiai sugeba pašmaikštauti, atranda vietos kalambūrui ir to paties tikisi iš pašnekovo.
Keista paukštė
Kai nuolatos girdi ar skaitai, kad filipiniečiai — labiausiai besišypsanti tauta pasaulyje, iš pradžių priimti tai kaip reklaminį triuką, jauką turistams. Tačiau, kai per dvidešimt vieną dieną visuose Filipinuose nesutinki nė vieno suirzusio, surūgusio ir pikto žmogaus, lietuviškas skepticizmas ištirpsta kaip ledų porcija karštą vasaros dieną.
Tiesa, yra teigiančių, jog filipiniečių šypsena iš tiesų dar nieko nereiškia, kad po ja slypi ištisa, ne vien šventiškų jausmų gama.
Net jeigu ir taip, Filipinai vis tiek panašūs į keistą, įspūdingą paukštę margomis plunksnomis. Ji vilioja ir nepalieka abejingų.
Vita Morkūnienė
