Mintimis peržvelgusi ankstesnius pasakojimus apie Filipinus, supratau, kad juose pernelyg mažai vietos skirta kasdienybei. Į kelionės krepšį nebuvau įsimetusi rožinių akinių, tačiau ir be jų akys pirmiausiai gaudė tai, kas šviesu, ryšku, įsimintina, kas stebino ir džiugino, pagaliau — kas buvo kitaip, negu pas mus.
Nors neturėjome pakankamai laiko ir galimybių išsamiai pažinti ekonominio ir socialinio Filipinų gyvenimo, tačiau ir atidūs pasižvalgymai, pabendravimai ir pasišnekėjimai su eiliniais žmonėmis ir jau minėti oficialūs susitikimai Maniloje baigiantis ekspedicijai slopino begalinį turistinį entuziazmą ir skatino pažiūrėti realiau.
Filipinai dvasingi, bet neturtingi
ĮPRASTA: Daug filipiniečių ant šaligatvio jaučiasi kaip namuose (V. Morkūnienės nuotr.)
Filipinai yra tipiška trečiojo pasaulio šalis: bundanti, auganti, viltinga, bet tikrai neturtinga. Tai matėme ir jautėme kiekviename žingsnyje — ir sostinėje, ir provincijoje, kur prabėgo daugiausiai ekspedicijos laiko.
Pirmasis vakaras Maniloje. Netrukdami einame pasivaikščioti, pasidairyti.
Rajonas — ne centras, bet ir nevisiškas pakraštys. Karštis kiek atslūgęs, aplinkui gausu žmonių. Beveik visi— pusplikiai . Sėdinėja ar gulinėja ant suoliukų, kai kas — tiesiai ant šaligatvio ar žemės. Narkomanai? Ne, tikrai „neapsirūkę“, ne padėrusiom akim (nors vėliau matėme visko). Tiesiog tūno, snaudžia, medituoja, o pro šalį teka jų laikas.
Aplinkui sukinėjasi pulkai vaikų. Šmirinėja šunys. Krito į akis neįmanomas jų liesumas — turbūt nuo karščio, ne nuo alkio, mačiau, kaip žmonės dalijosi su jais savo neprašmatniu valgiu.
NAMAI: Taip gyvena trečdalis Manilos gyventojų (V.Morkūnienės nuotr.)
Aplinkui — krūvos šiukšlių, intensyvaus gatvės gyvenimo liudytojų. Į jas niekas nekreipia dėmesio. Kitą rytą mačiau, kad gatvės gana rūpestingai šluojamos, valomos.
Ėjome tolyn nuo savo jaukaus ir tvarkingo viešbučio. Gatvelės siaurėjo, tirštėjo kvapų, daugėjo žmonių. Vis sodresni darėsi kasdieninio gyvenimo paveikslėliai.
Siaurutės gatvikės, palaikiai nameliai, kuriuos nameliais pavadinti gali tik teoriškai. Praktiškai — tai viena prie kitos prilipdytos būdelės, balandinės, su faneros ar kartono sienomis, atviromis durų ertmėmis ir langiukais, kur ne kur įrėmintais ryškių raukinukų užuolaidomis.
Daugiausia gyvybės — gatvėje šalia tų balandinių. Kažkas kažką verda, skalbia, utinėja vaikus, dirba negudrius kasdienius darbelius, šnekasi arba tyli — būna ir tiek.
Pagyvėja, nustemba, bet visiškai nesusierzina, pamatę, kad kažkokie „kiti“ vaikšto po jų gyvenimą — dairosi, fotografuoja, kalbina vaikus. Nebesupranti, kur baigiasi gatvė ir prasideda namai.
Chaosas, kuriame tvyro mums neįkandama ramybė.
Toks gyvenimas
Vėliau patyrėme, kad tai, ką matėme, dar nėra lūšnynai, tai tik neturtingųjų rajonas. Kad tai, ką matėme — jokia egzotika, tik kasdienybė. Sužinojome, kad Filipinuose tik 10 procentų gyventojų turi nuolatinę gyvenamąją vietą.
JTO duomenimis, Manilos metropolio lūšnynuose gyvena 4 milijonai žmonių — beveik 35 proc. visų Filipinų sostinės gyventojų arba beveik pusantros Lietuvos. Kad beveik pusė iš beveik 14 milijonų Manilos gyventojų per dieną turi išgyventi už nepilnus du dolerius.
NEŽINIA: Iš karto nesuprasi: liūdesys ar atokvėpio minutė (V. Morkūnienės nuotr.)
Filipinų ekonomika pastaruoju metu sparčiai auga, bet iki gerovės, kaip ją suprantame mes, toli kaip iki dangaus.
Pagrindinė ekonomikos šaka yra žemės ūkis, jo produkcija sudaro didžiausią eksporto dalį. Pasaulyje vertinami ir didelę paklausą turi Filipinuose užauginti vaisiai, o Filipinų tiekiamas kokosų aliejus sudaro 85 procentus pasaulinės jo rinkos. Vystoma ir pramonė, šalis verčiasi gamtiniais ištekliais, gana sparčiai auga pajamos iš turizmo.
Filipinų istorijoje buvo tokie geri laikai (maždaug septintasis XX a. dešimtmetis, kai šalies ekonomika pagal pajėgumą buvo antra didžiausia visoje Azijoje (po Japonijos).
Diktatoriaus F. Markoso dviejų dešimtmečių valdymas Filipinus praktiškai atvedė prie kracho ribos. Iš ekonominės ir finansinės duobės Filipinai lipa palengva. Jau kiek atsigaunančiai ekonomikai didžiulį smūgį kirto 1997 metų Azijos finansų krizė, tuomet smarkiai nuvertėjo pesas, krito akcijų kainos ir geresni laikai nusikėlė į gerokai tolimesnę ateitį.
Dabar, net ir gana sparčiai augant bendrajam vidaus produktui, ekonomikos problemos lieka labai sudėtingos: ekonomikos infrastruktūros netolygumas, labai neproporcingas regionų vystymasis.
Problema ir tai, kad didelę pajamų dalį šalis gauna iš asmenų (apie 11 proc. visų gyventojų), dirbančių užsienyje, daugiausia JAV, Singapūre ir Honkonge. Ši dalis netgi viršija tiesiogines užsienio investicijas, dėl kurių reikia konkuruoti su galingomis kaimynėmis — Kinija ir Indija.
TURIZMAS: Filipinai turistams gali pasiūlyti daug įdomaus (V.Morkūnienės nuotr.)
Pažymėtina, kad šalis yra viena iš Azijos plėtros banko, kurio būstinė yra Maniloje, steigėjų, dalyvauja Pasaulio banko, Pasaulinės Prekybos Organizacijos, kitų svarbių tarptautinių organizacijų veikloje.
Filipinai į ateitį žiūri viltingai.
Pasaulis viltingai žiūri į Filpinus.
Vita Morkūnienė
