Išaukštinti moteris — nereiškia pažeminti vyrus. Vyrų žeminimas tolygus moters engimui. Mes nenorime į tai įsipainioti. Tokia elgsena visus veda į aklavietę, ir jaučiu, jog mums to jau gana. Dėl nesėkmių gyvenime kaltindamos save, vyrus arba visuomenę, nesurasime išeities ir liksime bejėgės. Kaltinimas visada yra bejėgiškumo išraiška. Geriausia, ką mes galime pa daryti dėl vyrų, — liautis būti aukomis ir veikti, drauge.
Užjaučiu vyrus dėl jų gyvenime sutinkamų sunkumų. Turintys aibę reikalų, apsikrovę darbais jie taip pat neša sunkią naštą ir patiria slegiančią įtampą. Nuo mažumės berniukai mokomi neverkti, neišreikšti savo jausmų ir ilgainiui jie išmokomi užgniaužti jausmus. Mano nuomone, tai — vaiko kankinimas ir žalojimas.
Nereikėtų stebėtis, kad suaugę vyrai išlieja tiek daug pykčio. Be to, daugelis vyrų gailisi, jog stokojo gerų santykių su tėvais. Jei nori pamatyti verkiantį vyrą, suteik jam saugią aplinką ir leisk išsipasakoti apie tėvą. Paprastai iškyla tiek daug liūdesio, kai vyrai prabyla apie neišsakytus dalykus: kaip jie ilgėjosi, kad jų vaikystė būtų buvusi kitokia ir kaip skausmingai jie troško išgirsti iš tėvų, kad yra mylimi ir vertinami.
Moterims kultūra įteigė, jog norint būti „gera", reikia kitų poreikius iškelti aukščiau savųjų. Dauguma mūsų nugyveno savo gyvenimus, atitikdamos reikalavimą „kokios mes turėtume būti", o ne — „kokios mes esame".
Daugelis moterų piktinasi, nes jaučiasi „priverstos tarnauti" kitiems labiau nei privalo. Todėl nereikėtų stebėtis, kad tiek daug moterų yra išsekusios. Beje, moterys, kurios dirba, dirba dviem pamainom; viena — įstaigoje, o kita prasideda grįžus namo. Savęs aukojimas žudo auką. Patikėkite, nereikia susirgti tam, kad pailsėtum. Manyčiau, kad daugelis moterų negalavimų kyla iš didelio noro šiek tiek pailsėti. Mes turime žinoti — tikrai žinoti — jog nesame antrarūšiai piliečiai. Tai tik mitas, įamžintas tam tikrų visuomenės sluoksnių, ir — visiška nesąmonė! Siela juk nėra blogesnė ir neturi lyties. Turime vertinti ir savo gyvenimą, savo sugebėjimus, taip, kaip esame išmokyti vertinti kitų. Žinau, kad kilus feministiniam judėjimui, moterys tiesiog kunkuliavo iš pykčio dėl patiriamos neteisybės ir dėl visko kaltino vyrus. Tuo metu tai gal ir buvo reikalinga.
Moterims reikėjo įveikti savo žlugimą, tai buvo savotiška terapija. Jei kada nors, norėdamos atsikratyti vaikystėje patirtų skriaudų, eisite pas psichoterapeutą, tai pirmiausia, kad galėtumėte pasveikti, turėsite išlieti visas praeityje susikaupusias emocijas.
Kai mums duodama laiko išreikšti tuos jausmus, mes atgauname pusiausvyrą. Šiuo metu kaip tik tai ir vyksta. Dabar kaip tik tinkamas laikas išsivaduoti nuo pykčio ir priekaištų, jautimosi auka ir bejėgiškumo. Metas pripažinti savo galią ir pareikšti apie ją. Metas įgauti savo mąstymo būdą ir pradėti kurti taip trokštamą lygybės pasaulį.
Kai moteris išmoks pati pasirūpinti savimi gerąja prasme, gerbti save ir jausti savo vertę, gyvenimas visiems žmonėms, kartu ir vyrams, ims keistis teigiama linkme. Atsiras lyčių tarpusavio meilė ir darna, moterys ir vyrai gerbs vieni kitus. Pagaliau suprasime, kad visiems užteks vietos po saule, būsime palankūs ir suteiksime laimingų akimirkų vieni kitiems. Tikiu, kad galime sukurti tokį pasaulį, kuriame jausimės saugūs, mylėsime vieni kitus, kuriame galėsime būti laimingi ir visapusiški.
Jau seniai mes, moterys, troškome pačios tvarkyti savo gyvenimą, taigi pasitaikė puiki proga tapti tokia, kokia svajojai. Taip, tarp vyrų ir moterų dar yra daug neteisybės. Mums vis dar tenka spręsti, ką galime gauti, per teismus. Įstatymai buvo parašyti vyrams. Susivienijusios moterys turi milžiniškos galios, kai siekia re zultato. Tokia sukaupta susivienijusių moterų energija gali kelti net pagarbią baimę. Prieš septyniasdešimt penkerius metus moterys susi vienijo dėl balsavimo teisės, o dabar moterys gali kelti savo kandidatūras rinkimuose.
Ar žinote, kad 1935 m. Eleonora Ruzvelt Kongrese iškovojo įstatymą, kad kiekviename naujame name būtų įrengtas tualetas ir vonia? Dauguma Kongreso narių vyrų tam prieštaravo: „Jei visi savo namuose turės tualetą ir vonią, kaip mes tada atskirsime turtingus nuo vargšų?!" Šiandien tualetas ir vonios kambarys mums yra savaime suprantama namo dalis, todėl mes pa mirštame, jog kadaise viena stipri moteris stojo prieš visą Kongresą, kad būtų priimtas toks įstatymas. Susitelkusios moterys gali išjudinti kalnus, tada ir pasaulyje bus jaukiau gyventi.
1850-taisiais nė viena padori moteris negalėjo džiaugtis intymiu gyvenimu. Taip, mes nuėjome ilgą kelią, o dabar kaip tik pradedame naują savo evoliucijos etapą. Turime daug ką nuveikti ir dar daug ko išmokti. Dabar moterys prieina naują laisvės ribą. Joms reikia naujų kūrybinių sprendimų, net ir vienišoms.
