Susitikusios su Gražina kalbamės ne tik apie keliones. Mūsų pokalbyje dalyvauja ir Vilniaus neįgaliųjų dienos centro socialinė darbuotoja Rūta Čepienė.
Gražinos sveikata smarkiai sušlubavo tuo metu, kai ji buvo išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas. Moteris, kuriai iki tol didžiausia liga būdavo retai užklumpanti sloga, nutarė tapti dar sveikesnė ir išbandyti bado dietą. Tačiau ilgalaikis badavimas ne tik nepridėjo sveikatos, bet ją sutrikdė – Gražiną ištiko koma. Ji atsidūrė ligoninėje, ilgai buvo medikų rankose. Gražina grįžo į Lietuvą pasiremdama lazdele, tęsė gydymą, tačiau dabar judėti tegali neįgaliojo vežimėliu. Sutrikusi Gražinos pusiausvyra, yra ir kitų sveikatos bėdų.
Lietuvoje Gražina vėl pateko į ligoninę, o vėliau ilgai nedrįso kur nors eiti iš namų. Išgirdęs apie neįgalią moterį, sėdinčią namuose, ją aplankė kunigas Albertas Bortiak. Supratęs, kad Gražinai būtina keisti aplinką, bendrauti su žmonėmis, jis patarė jai lankyti Vilniaus neįgaliųjų dienos centrą. „Blogiau nebus“, – nusprendė Gražina ir ryžosi.
Į dienos centrą atvyko vyro lydima. Prisiminusi pirmuosius susitikimus su Gražina, centro socialinė darbuotoja Rūta pasakoja, kad moteris iš pradžių sunkiai pritapo prie grupės, tekdavo kartu su ja išeiti iš užsiėmimo, kantriai laukti, kol naujoji centro lankytoja nurims. Vis dėlto centro lankytojai ir darbuotojai greitai pastebėjo, kad Gražina keičiasi. Pamažu ji ne tik nusiramino, bet ir ėmė vis aktyviau dalyvauti centro veikloje. Jai ypač patiko mokytis įvairių rankdarbių, o svarbiausia – ji darėsi vis savarankiškesnė. Greitai jai jau nebereikėjo vyro pagalbos norint atvažiuoti į dienos centrą.
Gražina susidraugavo su centro lankytoja Diana, taip pat judančia neįgaliojo vežimėliu. Sužinojo, kad Diana gyvena viena, pati susitvarko buitį, savarankiškai važinėja po miestą, nuvyksta į bažnyčią, į renginius. Gražina nutarė sekti Dianos pavyzdžiu ir į bažnyčią atvažiuodavo viena. Rūta sako, kad žmonės Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje dažnai mato neįgaliojo vežimėliu judančią moterį. Galbūt todėl prie įėjimo į bažnyčią buvo įrengtas judantiems rateliais patogus nuolydis.
Gražina sako, kad gyvena antrame daugiabučio aukšte ir į savo butą patenka tik vyro ar kieno nors kito padedama. „Kai galiu į ką nors įsikabinti ir stipriai laikytis, galiu lipti bet kur.“ Tačiau moteriai labai norisi visur važiuoti pačiai. Vilniaus mieste Gražinai tapo per ankšta – ji ėmė keliauti.
Didžioji Gražinos kelionė
Kai pasakau, kad esu gimusi Mažeikiuose, Gražina sako, jog jai tekę gyventi Skuode, Telšiuose, o į Mažeikius buvo nukakusi jau neįgaliojo vežimėliu (žinoma, važiavo autobusu, o vežimėlis – bagažinėje). Atvykusiai prie viešbučio neįgaliojo vežimėliu, laiptais į antrą aukštą jai padėjo užlipti pati viešbučio šeimininkė. „Būčiau ir pati užlipusi, bet laiptai buvo be turėklų“, – prisimena Gražina.
Po Lietuvą keliauti ji jau įpratusi. Važinėja į reabilitacijos stovyklas Monciškėse, į Šventąją, Palangą. Tačiau jos kelionę į Ukrainą, į senos draugės Marijos gimtadienį, tikrai galima pavadinti metų įvykiu. Kelionės istorija tiesiog neįtikėtina. Į Ukrainą Gražina važiavo per Baltarusiją, jai reikėjo kelionės vizos. Gavo. Iš namų išvyko, ant pečių turėdama dvi pilnutėles kuprines, viena ant kitos sukabintas. Nusipirko autobuso bilietą į Kijevą, nors kasininkė, išgirdusi, į kurį kaimą vyksta, patarė važiuoti į Lvovą. Bet Gražina padarė savaip.
„Nuvažiavau į Kijevą, o tada išsiaiškinau, kad turiu vykti į Lvovą, iš Lvovo į Chustą, o iš Chusto į Steblivką. Man pasisekė, nes maldomis mane saugojo viena pažįstama moteris“, – sako Gražina. Iš Kijevo į Lvovą teko važiuoti 500 kilometrų. Gražina labai mažai valgė, nes nebuvo sąlygų išlipti ir įlipti į autobusą. Atvykusi į Lvovą ieškojo, kaip nuvažiuoti į Chustą. Autobusas, turintis išvykti į šį miestą penktą vakaro, į aikštelę, kur laukė Gražina, neatvažiavo. Bet ji autobusą susirado. Pamatęs moterį neįgaliojo vežimėlyje, autobuso vairuotojas pasakė, kad jos neims, nes labai prastas kelias – sukratys taip, kad nebepajudės. Tačiau Gražina nepasidavė: juk bilietą kasoje jai pardavė, tad kodėl dabar negali vežti, o ir kiti šiuo autobusu vykstantys žmonės ją palaikė: negalima palikti moters rateliuose!
Sutiko gerų žmonių
Kelias buvo siaubingas – kratė, mėtė į visus šonus. Gražina kaip įmanydama laikėsi už autobuso kėdės atramų. Atvykęs į Chustą vairuotojas pasakė, kad autobusas toliau nevažiuoja, o iki kaimo, į kurį Gražinai reikėjo, dar 17 kilometrų. Tačiau ir vėl jai pasisekė. Kai visi žmonės išlipo iš autobuso, vairuotojas atsisuko į Gražiną ir pasakė: „Nuvešiu, bala nematė tų 17 kilometrų į šoną.“
Steblivkoje Gražina atsidūrė naktį. Namas, kurį manė esant draugės, buvo apaugęs tujomis, numerio nesimatė. Moteris nutarė nesibelsti ir naktį praleisti neįgaliojo vežimėlyje lauke. Pasisuko išsiimti iš kuprinės megztinį, ir staiga visai šalia sustojo lengvasis automobilis. Iš jo išlipęs vyras paklausė, ką ji viena naktį čia daranti. Gražina atsakė, kad sėdi ir tiek. Nepažįstamasis nutarė ją nuvežti į degalinę, bet ten moters nepriėmė. Tada geraširdis vyras parsivežė nepažįstamą moterį į savo namus gretimame kaime. Paprašęs Gražinos luktelėti, nunešė pirmame aukšte miegantį vaiką į antrą aukštą, o viešniai paliko laisvą kambarį. Įsikibusi jam į parankę Gražina užlipo į nepažįstamus namus ir pavargusi greitai užmigo... Ryte susipažino su šio žmogaus šeima – žmona ir keturiais sūnumis. Po pusryčių svetingasis šeimininkas ir visa jo šeima Gražiną nuvežė pas jos draugę, o ši buvo išvykusi dviračiu pas dukrą. „Kai Marija grįžo, vos nenukrito nuo dviračio, pamačiusi mane rateliuose, atvykusią jos pasveikinti gimtadienio proga net iš Lietuvos“, – sako Gražina. Pas draugę ji svečiavosi devynias dienas.
Keliaudama Lietuvoje Gražina taip pat patyrė smagių nuotykių. Kartą Palangoje taksi vairuotojas, keldamas jos vežimėlį iš bagažinės, nuėmė nuo jo moters rankinę, padėjo jį ant automobilio stogo, ir abu rankinę pamiršo. Gražina liko be pinigų ir dokumentų, bet ir vėl sutiko gerą žmogų, kuris jai padėjo, net bilietui į Vilnių davė pinigų. O kuprinę kažkas surado ir perdavė Palangos policijai. Bet apie tai Gražina sužinojo jau būdama Vilniuje – ir vėl išvažiavo į Palangą.
Neįgalusis.
Žmogus su negalia.
Negalią turintis žmogus.
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
Stebisi Gražinos kruopštumu
„Keliauti įdomu, – sako Gražina, – bet jeigu nebūčiau pradėjusi lankyti dienos centro, kažin ar būčiau išdrįsusi kur nors pajudėti.“
Centre ji turi daug draugų, o darbų mokytoja Laima Stanėnaitė ją labai giria. Laima rodo iš popieriaus Gražinos išlankstytą gulbę ir sako, kad origamio menas – japonų popieriaus lankstymo technika – prieinama tik labai stropiam žmogui. Šitą gulbę lėtai, bet labai tiksliai, ramiai dirbdama padarė Gražina. Laima džiaugiasi, kad Gražiną, turinčią sveikatos bėdų, šis užsiėmimas labai ramina.
Gražina atsisveikindama išsako savo nuoskaudą: „Man sesuo sakė: „Jeigu susitiksi su žurnaliste, paklausk, kodėl tau, turinčiai pirmos grupės neįgalumą, nepriklauso nemokamai pasigydyti sanatorijoje?“ Pati nuvažiuočiau, kad tik gaučiau tokią galimybę nors kartą per 15 metų...“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
