Egle, kokį tau yra tekę priimti svarbų sprendimą, kuris tapo gyvenimo lūžiu?
Aš negalėčiau to pavadinti gyvenimo lūžiu – gal labiau svarbiu posūkiu, kuris mus „užnešė“ kaip reikiant! Bet, mes nuvažiavome visi sėkmingai toliau.
Tai tas posūkis, Egle, buvo kas?
Apsisprendimas auginti vaiką, kurį gimdė kita mama. Kažkada tai įvyko dėl vieno vaiko, o vėliau viskas išaugo į daug naujų apsisprendimų ir dabar mane mama vadina labai daug vaikų.
Kiek?
Trylika. Iš jų tris gimdžiau pati, o kitus dešimt gimdė kitos mamos. Aš juos vadinu širdies vaikais. Labai dažnai sulaukiu klausimo, kuris tų vaikų tikras – tai atsakau, kad visi tikri, nes širdyje jokio skirtumo nėra. Ir kasdienybėje jokio skirtumo nėra, bet žmonėms turbūt aiškiau būna, kai pasakau, kad turiu dešimt širdies vaikų.
Ar jie visi įvaikinti?
Ne, mes esame su vyru globėjai. Keli vaikai, beje, yra nei globotiniai, nei biologiniai, nes tiesiog susiklostė situacija, kad tos mergaitės yra mano globojamų vaikų sesės ir be jokių teismų sprendimų gyvena drauge. Jos tapo mūsų šeimos narėmis ir mane su vyru laiko savo tėvais.
Kodėl apskritai, Egle, jūs su vyru pradėjote galvoti apie vaiko globą?
Kai aš buvau paauglė, dažnai zyzdavau mamai – paimk vaikutį iš globos namų. Bet ji mane su broliu augino viena ir tai buvo iš tikrųjų labai sudėtingas laikas. Mama neturėjo galimybės prisiimti atsakomybės už dar vieną vaiką. Todėl vis sakydavau, kad kai užaugsiu – tikrai pati pasiimsiu vaikutį ir globosiu. Tokia buvo mano svajonė.
Bet iš kur toks noras? Kodėl pas tave jis atsirado?
Nežinau. Kažkaip natūraliai viskas susiklostė. Man atrodo teisinga, kad kiekvienas žmogus turi turėti artimųjų ratą ir tikrus namus, kurie yra jo esminis užnugaris. Man šeima visada buvo be galo svarbi, nors tėčio netekome labai anksti, aš neįsivaizdavau gyvenimo be artimųjų. O ilgainiui pradėjau svajoti ir apie galimybę šeimą suteikti kitiems.
Tai, kaip suprantu, tau pirmai šovė mintis dėl vaiko globos?
Taip, man. Bet vyrui, dar kai jis tik mergino mane, atvirai pasakiau apie savo norą globoti svetimą vaiką. Laimė, vyro tai neišgąsdino ir jis pasakė, kad „bus taip, brangioji, kaip tik panorėsi“. Mano vyras visada žinojo, kad globa man yra be galo svarbus dalykas, kad tai nėra pokštas ir mes tikrai daug apie tai esam kalbėję.
Galiausiai likimas viską sudėliojo taip, kaip turi būti. Laukdamasi trečio vaikelio, prieš pat gimdymą, turėjau pagulėti ligoninėje ir čia susipažinau su berniuku iš globos namų. Tad, labai greitai tapo aišku, kad savaitė, kurią drauge praleidome vienoje palatoje, negali baigtis tiesiog taip - uždarius duris. Ir tikrai nesibaigė, nes šis berniukas tapo mūsų sūnumi.
Kiek jam tuo metu buvo metų?
Aštuoneri. Tiek pat buvo ir mano vyriausiajam sūnui. Kitam mūsų biologiniam vaikui - šešeri, o trečias buvo ką tik gimęs, kai baigėme tvarkytis visus globos dokumentus.
Kaip savo vaikams paaiškinai, kad šeimoje atsiras dar vienas – svetimas vaikas? Kaip jie priėmė žinią?
Labai natūraliai ir paprastai. Juo labiau, kad ligoninėje, kur įvyko pažintis su berniuku, aš gulėjau su savo šešiamete dukra. Tad jie abu jau buvo pažįstami – visą savaitę palatoje draugavo, piešė, žaidė. Jei atvirai – nė vienam vaikui nekilo jokių klausimų. Jie net džiaugėsi – o, vau, turėsim dar vieną brolį! Vyrui taip pat nekilo. Nežinau, bet visas procesas buvo toks natūralus ir savaiminis.
O berniukui jau atvykus į jūsų namus – kaip viskas klostėsi?
Na, pradžioje tikrai nebuvo lengva. Nes prieš trylika metų dar nebuvo tokių profesionalių mokymų būsimiems globėjams, kokie yra dabar. Nebuvo tiek informacijos ir internete, kiek jos šiandien galima rasti. Labiausiai trūko žinių, kaip suprasti vaiko emocinę būklę, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje atėjus į naują šeimą.
Aš tuo metu dar nelabai supratau, kokia skaudi tragedija yra savos – biologinės šeimos – netektis ir kaip ji gali paveikti mažametį. O pirmi profesionalūs kursai, kuriuos jau galėjom lankyti su vyru, atsirado tik po kelerių metų. Todėl visas „amerikas“ turėjom atrasti patys. Juo labiau, kad į mūsų šeimą atėjo ne kūdikis, o vyresnis vaikas – su savo istorija, emocijom, sava praeitimi, išgyvenimais. Maža to, aš irgi turėjau pradžioje nepagrįstų baimių, prietarų ir mitų, kurie iki šiol dar gajūs mūsų visuomenėje.
Kokios tos baimės ir mitai, Egle?
Tų mitų buvo nemažai ir įvairių, pavyzdžiui, „atsineštų genų“ baimė - ar tėvų genetika turės didelės įtakos vaikui, jo raidai, gabumams. Man pradžioje atrodė, kad berniuką svarbu pakeisti, perauklėti ir panašiai. Tačiau greit supratau, kad nieko iš tikrųjų nereikia daryti skubant, forsuojant, nes viskam savas laikas.
O ar tu domėjaisi apie to berniuko tėvus, jo šeimą?
Taip, jo šeimos istorija mums buvo žinoma. Globos namuose vaikas atsidūrė ne vienas, o su broliuku ir sese. Todėl labai greit, kai tik pamatėme, koks tarp jų visų trijų stiprus ryšys, pasistengėme, kad mūsų namuose ir šie vaikai galėtų svečiuotis kuo dažniau. Be to, mano mama sutiko būti jų laikina globėja savaitgaliais, nes mes tuo metu neturėjom tinkamų sąlygų ilgalaikei globai – namai buvo fiziškai per maži dar dviems vaikams.
Jie pas mus važinėjo į svečius gal dvejus ar trejus metus savaitgaliais, per atostogas ir aš nemeluosiu – jaučiausi tikrai bjauriai, kai šie vaikai po viešnagės turėdavo grįžti į globos namus… Juo labiau, kad berniukui buvo tik ketveri metukai ir jis mane jau buvo pradėjęs vadinti mama! O aš negalėjau jo pasilikti ir turėdavau grąžinti į globos įstaigą...
Tai tikrai labai sudėtinga situacija – tu turi paleisti mažą berniuką, kuris tave jau laiko savo mama. Kaip tu ištvėrei?..
Tikrai buvo be galo sunku. Labai. Tais savaitgaliais norėdavosi vaikams suteikti kuo daugiau visko – dėmesio, šilumos, meilės, bet labai greitai tekdavo vėl atsisveikinti… Aš stengiausi viską išgyventi viduje. Kildavo daug vidinių konfliktų, turėjau daugybę neatsakytų klausimų. Tačiau viską, ką patyriau apsisprendusi globoti pirmą berniuką, priėmiau kaip labai svarbią pamoką, kuri mus visus užaugino. Galiausiai jo mažasis broliukas su sesute tapo tikrais mūsų šeimos nariais.
Tai jums pavyko pasididinti namus, kad globotinio sesutė su broliuku galėtų apsigyventi kartu?
Taip! Čia susiklostė labai graži istorija. Vasarą mes išvažiuodavome į kaimą, nes ten turėjome didesnę gyvenamąją erdvę, kur galėdavom būti visi kartu.
Baigiantis vasarai, mano vyras sugalvojo padaryti nedidelį remontą. Name buvo didžiulė apleista palėpė, prigrūsta visokio seno gėrio. Tuomet nutarėm, kad reikėtų ją išveisti, sutvarkyti ir pasidaryti erdvų miegamąjį. Deja, rimtesniems remontams neturėjom atliekamų pinigų.
Ir kaip tik tuo momentu atėjusi mano mama pranešė naujieną, kad jai bankas suteikia paskolą. Tai buvo nuostabu! Už tuos pinigus galėjome įsirengti antrą aukštą ir pagaliau oficialiai priimti į šeimą mūsų globotinio broliuką su sesute. Jie širdyje jau seniai buvo mūsų vaikai, tik fiziškai neturėjome galimybės gyventi visi kartu.
Ir tada po truputį jūsų namuose vaikiško klegesio ėmėsi rastis vis daugiau ir daugiau?
Tikrai taip. Nepasakysiu tiksliai, bet gal prabėgus maždaug 5 ar 6 metams, mudu su vyru vėl pradėjome svarstyti apie dar vieną globotinę.
Juo labiau, kad vyresnieji berniukai jau buvo pilnamečiai, dukra - išvykusi studijuoti ir aš natūraliai ėmiau svajoti apie mažą, mielą mergytę, kuriai vėl galėčiau pinti kasytes, siūti pūstus rožinius sijonėlius. Taip jau sutapo, kad Šeimos dienos proga parašėme prašymą, kad ieškome ikimokyklinio amžiaus mergaitės ir….. labai greitai radome dvi!
Dvi? Kaip tai nutiko, Egle?
Sužinojome, kad mums patikusi vos kelerių metukų mergytė turi devynmetę sesę, su kuria yra prašoma neišskirti. Be to, mažylė buvo su tokia pačia pavarde kaip mūsų – netikėtas ir gražus sutapimas, kurį mes priėmėme kaip savotišką ženklą. Net jei būtų paaiškėję, kad ji turi penkis brolius ar seses, būtume paėmę visus, nes tą pavardės sutapimą labai sureikšminom. Atvykus sesutėms, maždaug po pusmečio netikėtai sužinojom, kad vienai šeimai niekaip nepavyko užmegzti kontakto su savo globotine..
Tai vadinama net specialiu terminu - „lūžusi globa“, todėl jie norėjo mergaitę grąžinti atgal į vaikų namus. Tuomet su vyru pasakėm sau: 8 ar 9 vaikai – jokio jau skirtumo - ta mergaitė ateis į mūsų šeimą. Juolab, kad buvau ją mačiusi per globojamų vaikų vasaros stovyklėlę ir turėjau susidariusi labai gerą įspūdį. Kaip tik praėjus kelioms dienoms nuo mergaitės atsikraustymo į mūsų namus, visi kartu šventėme jos septintąjį gimtadienį ir pati gražiausia dovana, kurios tik galėjo sulaukti buvo naujas gyvenimo puslapis, nauja šeima ir tikri namai.
Lengvai mergaitė įsiliejo į šeimą?
Gana lengvai, tačiau ji tikrai turėjo nemažai praeities skaudulių. Ir dėl nepavykusios ankstesnės globos, ir dėl atskyrimo nuo sesių su broliais, ką sužinojome tik vėliau.
Tiesiog vieną dieną ji paklausė, ar galėtų pamatyti sesę. Man tai buvo absoliučiai netikėta staigmena – pradėjau klausinėti daugiau apie šeimą ir taip paaiškėjo, kad globos namuose auga dar dvi sesutės ir du broliukai. Štai tuomet aš jau nuėjau į savo kambarį ir apsiverkiau.. Aiškiai supratau, kad negaliu prieš šį faktą užmerkti akių ir negaliu tos mergaitės atskirti nuo šeimos… Tai visgi buvo jos dalis, jos artimieji!
Egle, tavo galvoje vėl ėmė kirbėti mintis, kad globoti ir šiuos vaikus?
Mano galvoje buvo kilusi sumaištis ir panika. Aš nuoširdžiai baiminausi, nes tie vaikai jau buvo vyresni – paaugliukai, nes juk daug lengviau įlieti į šeimą dvimetį ar šešiametį, negu 14 ar 13 metų paauglius. Bet pirmiausia mums reikėjo įvykdyti dukters prašymą – nuvežti į ilgai lauktą pasimatymą su sesėm ir broliais, nes buvo nemačiusi jų apie pusmetį ir absoliučiai nieko nežinojo.
Visą kelią iki globos namų ji taip jaudinosi, tiek buvo savyje užgniaužusi emocijas, kad, rodėsi, tuoj uždus! Net dabar negaliu dar ramiai kalbėti ir graudinuosi.. O kai dukra pagaliau apkabino juos, kai įsirausė tikrąją šio žodžio prasme į savo brolius ir seseris… Mes su vyru aiškiai supratome, kad niekada neprivežiosime jos tiek, kiek iš tikrųjų mergaitė nori matytis. Tada paprašiau išduoti vaikams leidimą lankyti savo sesutę mūsų namuose.
Taip vieną savaitgalį atvykdavo viena pora, kitą – jau kita. Bet sykį, kaip tik per vienos iš sesių viešnagę sužinojom, kad jai sukanka 13 metų. Neliko nieko kita, kaip pakviesti likusius vaikus iš globos namų. Mes net specialiai nupirkom dviaukštes lovas ir papildomai įrengėme dar vieną vaikų kambarį. Na, o atšventus gimtadienį tapo aišku, kad negalime laukti, kol kažkas dar užaugs ir išvyks, nes šitiems vaikams reikia tikrų namų, tikros šeimos čia ir dabar. Todėl nusprendėm oficialiai įkurti šeimyną. Visą vasarą užtruko dokumentų tvarkymas, bet naujus mokslo metus vaikai pradėjo jau gyvendami mūsų namuose.
Tai kiek šiuo metu gyvena tavo namuose vaikų, Egle?
Penki vaikai jau yra pilnamečiai ir gyvena atskirai - vieni studijuoja Lietuvoje, kiti – užsienyje. Grįžta savaitgaliais ar per vasaros atostogas. O pastoviai namuose būna aštuoni vaikai. Mažiausiajai yra penkeri metukai, tuomet devynmetis, trys trylikos metų, keturiolikos, šešiolikos ir septyniolikos.
Oho, tai toks nemenkas paauglių kumštis jūsų namuose. Ar bus dar, Egle vaikų?
Na, kitąmet vienam berniukui sukaks aštuoniolika ir jei paskambins iš Globos centro su žinia, kad kokiam nors vaikui reikia šeimos – tikrai neužtrenksim durų. Aš specialiai nieko neplanuoju, nes visi širdies vaikai mano šeimą ir namus atrado tarsi patys. Nuoširdžiai galvoju, kad kažkur yra užrašyta mūsų likimo istorija ir mes tiesiog einame šios istorijos puslapiais.
Egle, jūs atveriate ne tik savo namų duris vaikams, bet jūs atveriate ir savo širdies duris. Ar lengva juos ten įsileisti ir kaip tai pavyksta?
Sunkiausia buvo pačioje pradžioje. Tą pirmąjį kartą, kai jau apsisprendėme globoti svetimą vaiką. Buvau ką tik pagimdžiusi kūdikį ir pati dar visa „išsibarsčiusi“, paskendusi tik naujagimio reikaluose. Todėl man reikėjo išmokti prisitaikyti prie aštuonmečio berniuko ir jam reikėjo lygiai taip pat prisitaikyti.
Bet ilgainiui jausmai tik stiprėjo. Vėliau, į šeimą ateinant vis naujiems vaikas, mylėti pasidarė labai lengva. Ir tikrai galiu pasakyti, kad kiekvienas jų savaip mokė mane meilės meno. Atvirai sakau – šiandien pamilti svetimą vaiką man tapo net gąsdinančiai paprasta. Apkabinti, nuraminti, parodyti dėmesį – tai raktiniai žingsniai, kurie gali atrakinti bet kurias duris.
O ką tu galėtum patarti žmonėms, kurie nori įsivaikinti ar globoti vaiką, bet bijo, kad nesugebės pamilti?
Bet kokio žmogaus įsileidimas į širdį yra didžiulė dovana. Juk ir vyrai ar žmonos kažkada buvo mums svetimi žmonės, bet mes pamilome juos ir įsileidome į širdis. Lygiai taip pat svarbu nebijoti įsileisti vaiką.
Galiausiai, juk galima pasimatuoti tėvystės rūbą pasikviečiant jį savaitgaliui ar atostogoms. Ir tada dažniausiai nebelieka svetimo žmogaus baimės. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mums su vaikais pavyko labai greit užmegzti ryšį. Bet reikėjo iš pradžių skirtingai juos nuglostyti..
Vienas buvo be galo temperamentingas, atrodo, po oda galėjo sulįsti visas! Reikėjo net truputį pristabdyti, nes abu galėjom sudegti per stiprioj meilėj. O kiti - kaip tik bijojo fizinio prisilietimo ir net jiems verkiant negalėdavau paguosti, nes matydavau, kad mano glostymas ar mėginimas apkabinti kelia dar didesnį stresą. Todėl turėjau po truputį jaukintis, labiau pažinti ir pasistengti, kad fizinis kontaktas vaikų gyvenime atsirastų natūraliai, kaip savaime suprantamas dalykas. Tai pasiteisino, nes dabar turiu sūnų, kuris jau paauglys, bet vis dar labai mėgsta prisiglausti ir murkti lyg koks katinas.
Tai jūsų šeimoje visi dalykai vyksta natūraliai, paprastai, bet įdedant į kiekvieną pastangą daug širdies?
Taip, labai daug natūralumo. Jeigu vaikai auga sudėtingoje šeimoje, o maniškiai beveik visi yra iš tokių šeimų ir atvyko pas mus iš globos namų, maža to – jie laukė savo šeimų po ketverius ar daugiau metų, kai kurie gal net buvo praradę viltį apskritai kažko sulaukti ir juo labiau grįžti į savo biologines šeimas, tokie vaikai yra atviri jausmams.
Nes žmogui reikia kito žmogaus, labai reikia namų, pastovumo, labai reikia mamos ir tarsi turėti saugų indą, į kurį galėtum dėti ir tai, kas bloga, ir tai, kas gera. Reikia išsipasakoti, prisiglausti ar pasiguosti.
O kaip tu, Egle, pripildai savo indą? Juk visiems tavo vaikams reikia dėmesio. Kartais atrodo, kad turint du ar tris vaikus jau nebeužtenka viskam jėgų ir energijos, o kai reikia pasirūpinti dešimčia ar trylika vaikų?
Iš tikrųjų labai padeda vyras. Jis sugeria visus mano žaibus, pykčius, nuramina, nuglosto ir išklauso. Man taip pat labai padeda kūryba, nes negaliu visą dieną galvoti tik apie katilus maisto, kuriuos turiu ruošti.
Tiesiog būtina nors kartą per dieną trumpam užsidaryti savo kūrybinėje studijoje ir ką nors nuvelti, sukurti. Taip nuraminu širdį. Svarbu ir bendravimas su kitais žmonėmis, su draugėmis, bendruomene, kurioje galiu pasidalinti savo sunkumais.
Ypatingai gera turėti artimų žmonių ratą, kurie gyvena panašiomis problemomis ar susiduria su tais pačiais iššūkiais – tai kitos moterys, globojančios vaikus. Susiskambinam, išsikalbam, pasiguodžiam ir sustiprinam viena kitą, nes profesionalių psichologų pagalbos mažesniuose miesteliuose, deja, bet dar labai trūksta.
Ar dažnai namuose susirenka jau visi vaikai ir būnat kartu?
Ne, taip, deja, būna retai.. Bet štai šią vasarą pagaliau visa šeima vykom į užsienį pailsėti. Ir buvo labai gera, kad vyresnieji vaikai taip pat džiugiai sutiko šią žinią! Taigi didžiulis pulkas – penkiolika mūsų šeimos narių ir dar mano mama su dviem globojamais vaikais – iš viso aštuoniolika žmonių skridome savaitei į Turkiją. Tikrai praleidome nuostabiai laiką drauge ir nuoširdžiai norėčiau, kad turėtume tokią tradiciją – bent kartą metuose kažkur visi kartu išvykti.
Egle, kai tu žiūri į savo vaikus – ar visus kartu, ar atskirai į kiekvieną, ką jauti viduje?
Ramybę. Būna momentų, kai sukrenta vaikai ant sėdmaišių ar ant sofos ir žiūri kokį nors filmą, o aš stebiu iš šono – labai mėgstu tai daryti – tada širdį apima saldi ramybė.
Nuoširdžiai sakau – gaunu neapsakomai didelę grąžą! Tokiomis akimirkomis būna mano „algos“ diena ir aš dar sykį įsitikinu, kad viską darau teisingai gyvenime. Jie moka būti vienas su kitu, moka priimti, nors kyla kartais konfliktų, nesutarimų, kaip ir visose šeimose, bet iš esmės tie vaikai tikrai yra broliai ir seserys. Labai tikiuosi, kad net tada, kai manęs nebebus, jie išlaikys tarpusavio ryšį, bendraus šeimomis ir visuomet jausis artimi. Žmogus turi jaustis kažko dalimi, nes tik tada gali būti stiprus ir saugus.
Tavo vaikams labai pasisekė, Egle, kad jie turi tokią mamą!
O man labai pasisekė, kad aš turiu tokius vaikus - pačius geriausius Lietuvos vaikus. Ir jei kada turėsiu dar – jie irgi bus patys geriausi! Šiandien mūsų namai yra vienas didelis meilės stebuklas, kur ore tvyro ramybė, draugystė, aidi juokas. Čia kiekvienas gali saugiai pykti, išlieti savo susikaupusias emocijas. Nes kur gi kitur, jei ne šeimoje mes nusiimame kaukes ir būname savimi? Aš esu laiminga, kad mūsų namuose nuoširdžiai galime priimti vieni kitus tokius, kokie esame. Linkiu, kad taip būtų visuose namuose.
