Netrukus 29-ąjį gimtadienį minėsianti Justina džiaugiasi, kad vis garsiau kalbama apie nutukimo problemą ir jos sprendimo būdus Lietuvoje. Ji pasitelkia pasaulinę statistiką: 2022 m. duomenimis, net 43 proc. suaugusiųjų ir vaikų pasaulyje turi antsvorį, o 16 proc. yra nutukę.
„Viršsvoris ir nutukimas gali turėti rimtą poveikį sveikatai. Kaip žinia, pertekliniai riebalai sukelia rimtas pasekmes sveikatai, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligas, 2 tipo diabetą, raumenų ir kaulų sistemos ligas ir daugelį kitų“, – sako ji.
Didžiausias svoris – 125 kilogramai
Savo istorija J. Alkovikaitė dalinasi ir su kitais. „Instagram“ paskyroje „StepByStep“ ji pasakoja apie asmenines patirtis, susijusias su skrandžio mažinimo operacija, ir gyvenimą po jos, taip pat sklaido mitus, gaubiančius bariatrines operacijas.
Justina, prisimindama laiką iki operacijos, atvirai sako – visada buvo pilnesnė, tačiau mokyklos laikais dėl to didelių problemų nekildavo, bent jau taip galvodavo, o didžiausios bėdos prasidėjo baigus mokyklą.
„Svoris drastiškai pradėjo kilti studijų laikais, kuomet maitinausi tikrai prastai (dažniausiai greitas, riebus, saldus maistas, menkos maistinės vertės maistas), o fizinis aktyvumas taip pat buvo mažas.
Pradėjus dirbti ofisinį darbą aktyvumas tikrai nepadidėjo. Mačiau augantį svorį, stengiausi ieškoti „stebuklingo“ būdo jį mesti, tačiau ilgi ieškojimai ir rezultato nebuvimas mane gniuždė tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – atvirauja pašnekovė.
Metams bėgant ji ėmė pastebėti prastėjančią fizinę sveikatą dėl augančio svorio. Justina prisimena, kad nuolat jausdavosi vangi, vaikštant trūkdavo oro, po ilgesnių pasivaikščiojimų pasivydavo kelių maudimas, dažniau puolė ligos. „O žiūrėdama stengiausi apgauti save, kad esu tik stambi, o ne nutukusi“, – priduria.
25-aisias gyvenimo metais ji svėrė 125 kilogramus, o išvydus šį skaičių svarstyklėse suprato: visi daugybę metų trukę bandymai atrasti „stebuklingą“ būdą numesti svorio buvo tik saviapgaulė:
„Septynerius-aštuonerius metus, kai pradėjau matyti augantį svorį, išbandžiau įvairias dietas, tabletes, miltelius, kokteiliukus, bandžiau svorį mesti sporto salėje. Tikriausiai nepavyko dėl to, kad aklai patikėjau garsiai šaukiančiomis reklamomis „10 kilogramų per 10 dienų“.
Dabar tai atrodo gal kiek juokingai, bet kai turi didelį antsvorį, griebiesi įvairių, dažnai ir sveikatą papildomai žalojančių metodų. Netikėjau savimi, o tikėjau „stebuklingo“ produkto galia.
Viskas baigdavosi nusivylimu ir dar didesne žala sau. Žinau, kad ko gero kiekvienas savo aplinkoje turi, o gal ir esame vienas iš tų, kurie nuolat sukasi didelio svorio metimo verpete.“
Pasiruošimas skrandžio mažinimo operacijai
Išvydusi didžiausią iki tol matytą skaičių svarstyklėse, Justina internete ėmė ieškoti ne greitų būdų, kaip numesti svorio, o specialistų kontaktų – taip aptiko abdominalinės ir bariatrinės chirurgijos gydytojo, med. m. dr. Donato Danio socialinių tinklų profilį. Susipažinus su eksperto pateikta informacija, laukė vienas didžiausių žingsnių – registracija konsultacijai.
„Prieš konsultaciją ir pasiruošimo metu labai daug skaičiau apie pačią operaciją, kaip reikės elgtis po jos, kaip reiks elgtis po penkerių metų, analizavau statistinius duomenis. Tai tikrai nebuvo spontaniškas sprendimas, bet gerai apgalvotas žingsnis.
Prieš operaciją aš supratau, kad skrandžio mažinimas nėra stebuklingas būdas mesti svorį, tai įrankis, kuris man padės atsikratyti perteklinio svorio ir jo pagalba man bus lengviau kontroliuoti save po operacijos. Žinojau, kad reiks dirbti ir tikrai nemažai, bet tikėjau, kad bus verta. Taip ir buvo“, – pasakojo J. Alkovikaitė.
Operacijai reikėjo pasiruošti – pirmiausia, ji apie pusę metų dirbo su dietologe ir prieš operaciją numetė penkis kilogramus, be to, lankydamasi pas dietologę ėmė geriau suprasti, kaip reikės maitintis po operacijos, užmegzti sveiką santykį su maistu.
„Žinoma, dažnai pamirštama, kad dietologas darbo už jus nepadarys. Dietologas yra jūsų ramstis šioje kelionėje, o eiti turite patys“, – trumpai pridūrė.
Prieš operaciją taip pat buvo atlikti įvairūs tyrimai, tačiau Justina priduria, kad reikia pasiruošti ne tik fiziškai – jei reikia, numesti svorio (tai padeda sumažinti kepenų suriebėjimą ir palengvina pačią operaciją), pastiprinti organizmą, bet ir pasidomėti, kas laukia, nes, kaip pabrėžia, skrandžio mažinimo operacija nėra lengviausias kelias, tai reikalauja pastangų pooperaciniu laikotarpiu, be to, greitas svorio netekimas yra šokas organizmui.
Nukrito 60 kilogramų
2021 m. gegužės 19 d. vos per dvi-tris valandas (tiek truko operacija) Justinos gyvenimas visiškai pasikeitė. Ji lengvai atsigavo po pirmosios gyvenime narkozės, po trijų dienų ligoninėje jau iškeliavo namo, o po dviejų savaičių grįžo ir į darbus:
„Žinoma, pjūvio vietas skaudėjo, kas yra normalu, tačiau vaistų nuo skausmo išgėriau gal vieną tabletę, taigi skausmas nebuvo nepakeliamas. Na ir prasidėjo gijimas. Pirmasis mėnuo yra tikrai labai sudėtingas, ypač psichologiškai.
Sunku valgyti pagal rekomendacijas, nes akys nesupranta, kaip aš pasisotinsiu nuo 100 mililitrų maisto, taip pat turi pereiti keturis etapus – skysto maisto, piurė konsistencijos maisto, minkšto maisto ir pereiti prie įprastos konsistencijos maisto.
Iš esmės, mes po operacijos išeiname su kūdikio skrandžiu ir pradedame jį mokyti visko iš naujo. Mes po operacijos turime galimybę viską pradėti iš naujo.“
Justina pasakoja, kad po skrandžio mažinimo operacijos iš ligoninės buvo išleista su mitybos planu bei visomis rekomendacijomis. Be to, dar dvejus metus dirbo su dietologe, su jos pagalba toliau mokėsi iš naujo susidraugauti su maistu.
„Visada sau ir kitiems primenu, kad ilgalaikiai rezultatai priklausys tik nuo mūsų pačių. Po operacijos turime laiko formuoti naujus įpročius ir išmokti jausti, valdyti savo kūną. Mes gauname galimybę pradėti viską iš naujo, o ar pasinaudosime ja, priklauso nuo mūsų pačių“, – sako J. Alkovikaitė.
Ji priduria, kad matant greitai besikeičiantį kūną ir vis mažėjančius skaičius svarstyklėse, ima augti meilė sau – norisi lepinti savo kūną geru maistu, jį mankštinti, palaikyti kuo didesnį aktyvumo lygį. Meilė sau tik didėjo, o kilogramai stabiliai tirpo, kol buvo pasiektas normalus kūno masės indeksas:
„Didysis svorio kritimas buvo per šešis mėnesius, o vėliau stabiliai dar šešis. Vėliau svoris krito labai palengva, taigi dabar nuo operacijos dienos turime net -60 kilogramų. Dabar esu išmokusi suprasti savo kūną, todėl kontroliuoti ir prisižiūrėti save yra visai nesudėtinga.“
Justina priduria, kad operacijos sėkmė yra vertinama praėjus 24 mėnesiams: „Vien tai parodo, kad procesai yra ilgi, bet verti 100 procentų.“
Savo istorija dalinasi atvirai
Savo istorija bei patirtimis ji aktyviai dalinasi ir socialiniuose tinkluose, nes ir pati prieš operaciją buvo prisiskaičiusi bauginančios informacijos, o bariatrinės operacijos vis dar apipintos mitais. Visgi, Justina pripažįsta – net ir skaitydami sėkmės istorijas ne visi lengvai paleidžia savo įsitikinimus.
„Net dabar, kai turiu savo sėkmės istoriją, vis dar sulaukiu įvairių komentarų, pavyzdžiui, kai tik pradėjau pasakoti savo istoriją viešai, sulaukdavau komentarų: „Palauk, už metų pakalbėsim, kaip čia tau gerai“. Na, praėjo metai – viskas gerai.
Toliau laukia: „Palauk palauk, čia va po dviejų metų kai prasideda, tada pažiūrėsim“. Na, sulaukiau tų dviejų metų, na ir viskas gerai. Žinoma, tokie komentarai tęsiasi ir toliau: „Palauk penkių ar dar kiek metų“. Visada stengiuosi maloniai atsakyti, kad sulauksiu ir toliau pasidalinsiu, kaip man sekėsi, o tokie komentatoriai tegul nepamiršta man parašyti po 10 metų ir paklausti, kaip man sekasi.
Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie negauna palaikymo iš savo šeimos ir prigąsdina nebūtais dalykais, todėl visada rekomenduoju pagalvoti, ar negerus dalykus sakantis žmogus turi kompetencijos ar žinių kalbėti šia tema, dažniausiai atsakymas – ne, neturi. Todėl visad rekomenduoju visus nuogąstavimus ar klausimus rašytis ant lapo ir juos užduoti chirurgui konsultacijos metu“, – pastebėjimais ir patarimais dalijosi mergina.
Bendraudama su kitais, einančiais šiuo keliu, kaunietė sako supratusi ir tai, kad pooperacinis laikotarpis gali būti labai skirtingas, tačiau atlikus visus namų darbus baimių lieka vis mažiau ir procesas tampa ne tik sklandesnis, bet ir ramesnis.
„O ir patirtys visų skirtingos, kartais nutinka ir nesėkmių istorijų, tačiau jų yra itin nedidelis procentas. Dažniau žmonės nekeisdami įpročių, nesistengdami sau padėti prisidaro problemų, tai, ko gero, jau ne tiek svarbu, ar prieš, ar po operacijos, su netinkamu elgesiu problemų vis tiek būtų“, – priduria ji.
Vis tik, pašnekovė pasidžiaugia, kad vis dažniau tokioms operacijoms pasiryžę asmenys į operacinę žengia geriau pasiruošę ir sąmoningesni, po operacijos dėdami pastangas ne tik pakeičia savo kūną, bet ir santykį su maistu, fiziniu aktyvumu.
Turi keletą patarimų kitiems
Didžiausia motyvacija nesustoti tampa besikeičiantis kūnas ir senos nuotraukos, primenančios, kodėl verta stengtis toliau. Tad ir paklausta, ar turėdama galimybę atsukti laiką atgal ką nors keistų, pašnekovė nė akimirką nesudvejoja.
„Jei tektų atsukti laiką atgal, apie operaciją būčiau pasakiusi sau gerokai anksčiau, kad nebūtų reikėję praleisti tiek daug metų nemeilėje sau. Operacija buvo mano gyvenimą pakeitęs sprendimas. Aš niekada nesu buvusi tokios geros fizinės būklės, kaip esu dabar. Esu sveika ir laiminga, pasaulis man tapo gerokai gražesnis“, – optimistiškai sako Justina.
Tad ir kitiems, kovojantiems su dideliu antsvoriu ar nutukimu ir išbandžiusiems visus įmanomus, bet rezultatų nedavusius svorio metimo būdus, Justina pataria tausoti ir savo laiką, ir sveikatą.
„Yra ne tik operacijų, yra ir svorio metimo programa, implantuojant skrandžio balioną. O galbūt užteks tik pokalbio su mediku ir jūs atrasite vidinės motyvacijos ir numesit svorio patys. Svarbiausia nustokite save apgaudinėti, kad jūs neturite nutukimo, o tik „daugiau vietos bučinukams“, ta vieta gali jums pridaryti papildomų sveikatos problemų“, – patarimais dalijosi pašnekovė.
O jau nusprendusius ryžtis operacijai ji ragina pasidomėti apie ją oficialiuose šaltiniuose ir suprasti, kad tai – ne grožio procedūra, o rimta operacija ir kelyje gali kilti sunkumų, todėl svarbu nebijoti dietologo ar psichoterapeuto pagalbos.
„Viskas yra išgyvenama, o nepatogumai, ypač gijimo periodu, yra laikini. Ar verta? 100 procentų taip, o senos nuotraukos tik primena, kaip smarkiai“, – sako J. Alkovikaitė.
