„Aš – Reda Aurylaitė, gyvenu Plungės mieste. Vos gimus man diagnozavo įgimtą ligą – achondroplaziją. Tai kaulų augimo sutrikimas, sukeliantis neproporcingą kūno augimą. Taip, esu mažo ūgio, kuris tesiekia 124 cm. Nustebsite, jei manęs paklausite – ar man tai trukdo gyventi? Atsakymas vienas – tikrai ne! Jei klausite, ar man tai trukdo kopti karjeros laiptais, aš jums vėl pakartosiu tą patį atsakymą!
Kodėl apie tai kalbu? Mano nuomone, reikia apie tai kalbėti, nes šiuolaikiniame ir suvaržytame mūsų pasaulyje atrodo, jog būdamas kitoks tu negali nieko pasiekti. Bet tai melas! Aš noriu, kad kuo daugiau žmonių išsilaisvintų iš savo pačių susidarytų stereotipinių pančių! Todėl, jei galvoji, kad esi KITOKS ir negali GYVENTI taip, kaip nori – tu labai klysti! TU GALI VISKĄ! Ir visai nesvarbu, kiek tau metų ar kaip tu atrodai! Šia proga kreipiuosi į visų Lietuvoje esančių mokyklų vadovus ir mokytojus: nuo lapkričio mėnesio pradedu motyvacinį turą po Lietuvą ,,TU KITOKS – TU YPATINGAS“, skirtą Tolerancijos dienai paminėti. Jei norėtumėte, kad papasakočiau jums savo gyvenimo istoriją ir patirtį, kaip gyventi gimus kitokiam, mielai lauksiu laiško.“
Tokio susidomėjimo nė pati nesitikėjo
Socialiniame tinkle pasirodžius šiam Redos įrašui, merginos elektroninį paštą užplūdo atvykti kviečiančios žinutės ne tik iš Plungės, bet ir Zarasų, Marijampolės, Švėkšnos, Klaipėdos, kitų vietovių. Ji sako nė pati nesitikėjusi, kad jos kvietimas atviro pokalbio sulauks tokio didžiulio susidomėjimo. Reda juokauja: visiems susitikimams Tolerancijos dienai skirtos savaitės tikrai nepakaks, kasdien po vieną ar kelis susitikimus suplanavusi mergina jų grafiką jau sudėliojo iki gruodžio vidurio. O ypač džiugina tai, kad susitikti su ja panoro ne tik mokyklų bendruomenės, bet ir studentai, priklausomybių namų gyventojai.
Reda pasakoja, kad tokiems motyvaciniams susitikimams nuo 2011-ųjų ją pradėjęs skatinti tuomet Plungės, o dabar Švėkšnos bažnyčios klebonas Julius Meškauskas. Pirmiausia apsilankęs jos organizuotame renginyje paprašė kažką panašaus padaryti ir bažnyčioje, paskui visaip ją palaikė ir padėjo, o po kurio laiko ėmė raginti: Reda, tu gali, tu turi kalbėti! Turi savo ūgį paversti pliusu!
Mergina neslepia – ilgokai atsikalbinėjo, manydama, kad neturi ką pasakyti žmonėms. Galutinai apsispręsti padėjo gimtadienio proga draugės Inesos padovanota knyga – filosofinis romanas ir jos palinkėjimas atrasti savo filosofiją ir dalintis ja su kitais. Ir Reda pagaliau nutarė: laikas pradėti kalbėti ir jai, savo pavyzdžiu įkvėpti kitus. Tolerancijos diena jai atrodė tam labai tinkams laikas. Taip spalio 23-iąją merginos feisbuko paskyroje ir atsirado į susitikimus su ja kviečiantis įrašas.
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
Kitokia odos spalva ar žemas ūgis – tik nereikšmingos smulkmenos
Į susitikimą Plungės technologijų ir verslo mokykloje Reda atvyko kitą dieną po to, kai viename iš Tolerancijos savaitei skirtų renginių buvo parodytas dokumentinis filmas „Čia mūsų namai“. Jame tamsiaodė moteris labai įtaigiai kalbėjo apie kitokį žmogų. Pasak jos, jeigu ji ir bet kuris iš mūsų nusiplėštų savo odą, pamatytų, kad po ja – viskas taip pat: ir kūno organai, ir kraujas, tesiskiria tik odos spalva.
Po tokios tolerancijos suvokimo pamokos Redai buvo visai lengva bendrauti, prisistatyti kaip dar kitoks, bet tik ūgiu, o ne svajonėmis, išsikeltais tikslais besiskiriantis žmogus. Susitikimuose Reda daug kalba apie svajones. „Svarbiausia – žinoti, ko tu pats nori, ir to siekti“, – sako ji. Ir neslepia: žinoma, kad tai nelengva, bet kai pavyksta, atrodo, visas pasaulis ima tau šypsotis.
Mergina pasakoja trejus metus svajojusi apie kelionę į Izraelį ir praėjusiais metais kartu su projekto „Draugystė veža“ dalyviais ten pabuvusi. Reda atvirai kalba ir apie savo knygyno svajonę – pusantrų metų dirbo knygyno vedėja. O dabar be drąsių iššūkių gyventi jau nemokanti mergina ruošiasi dramos režisūros magistrantūros studijoms, nes svajoja Plungėje įkurti mėgėjišką suaugusiųjų teatrą.
Visi skirtingi, visi ypatingi
Pokalbis apie toleranciją trunka pamoką. Kai kuriose mokyklose Reda bendrauja su vienos klasės mokiniais, kitose į salę susirenka kelių klasių vaikai. Mergina džiaugiasi, kad nė į vieną susitikimą mokiniai varu nevaromi, ateina tik tie, kurie patys to nori. Pasak Redos, visi šie susitikimai skirtingi, bet visi ypatingi.
Vienu didžiausių iššūkių tapo apsilankymas Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje. Joje mergina surengė net tris paskaitas: 1–4, 5–8 ir 9–12 klasių mokiniams. Labiausiai nerimavo dėl susitikimo su pradinukais. „Gal su jais reikia kitaip kalbėti, parengti kitokią medžiagą“, – prieš susitikimą nerimavo ji. Bet paskui persigalvojo – juk būtent su šiais vaikais galės jaustis lygi su lygiais. „Bent jau dėl ūgio“, – šmaikštavo ji. O prisiminusi save pradinėse klasėse galės papasakoti, kaip jautėsi, kai mokytojai visuomet jai liepdavo sėsti į pirmą suolą. Reda gerai pamena ir pirmąjį savo maištą, kai būdama trečiokė rugsėjo 1-ąją klasėje užsiėmė ne pirmą, o trečią suolą. Deja, tąkart turėjo paklusti mokytojos valiai ir vėl grįžti į priekį. Tik penktoje klasėje mergaitei kategoriškai pasipriešinus pakeisti pasirinktą vietą, mokytojai nusileido....
Kalbėdamasi su mokiniais Reda dažnai grįžta į savo mokyklinius metus. Pasak jos, tais laikais vaikai nedažnai išdrįsdavo paprieštarauti mokytojams, dabar mokiniai labiau savimi pasitiki. Vis dėlto ir tada, ir dabar kai kurie vaikai jaučiasi nevertinami, patiria psichologinį pedagogų spaudimą. Reda sako ne iš vieno girdėjusi, jog mokytojai juos gąsdina, kad šie neišlaikys egzaminų ir niekur neįstos. Mergina neslepia, kad prieš dešimtmetį ir pati buvo patekusi į panašią situacijų (pedagogė prognozavo, kad ji neišlaikys lietuvių kalbos egzamino, o Reda išlaikė), todėl gerai supranta šiandienius abiturientus. Ji įsitikinusi, kad mokytojų skatinami, drąsinami, padedami mokiniai tikrai pasiektų geresnių rezultatų. O kol tokio požiūrio trūksta, susitikimuose su mokiniais ji ragina juos pačius nenuleisti rankų ir daryti viską, kad įrodytų, jog nė vieno žmogaus negalima iš anksto nurašyti.
Skaudi patyčių rykštė
Nė vienas Redos pokalbis su mokiniais neapsieina be patyčių temos. Jos nuomone, kiekvienam labai svarbu jaustis saugiam, neužgauliojamam. Ypač kai kuo nors išsiskiri, esi ne toks kaip visi.
Ko gero, labiausiai merginos atmintin įstrigę nemalonūs prisiminimai iš vaikystės, kai iš lopšelio į darželį perkelta mergaitė išgirdo auklėtojos repliką, kad su šiuo vaiku bus daug vargo, tol plūdo ašaromis, kol dar metams buvo grąžinta į lopšelį. O štai kita auklėtoja jos negalios visai nesureikšmino, atvirkščiai – labai kūrybiškai į ją pažiūrėjo ir tapo gera Reda drauge.
Mergina neslepia – vaikystėje, paauglystėje sulaukdavusi įžeidžių epitetų: liliputė, storulė, mažylėlė. „Žinoma, buvo skaudu, – sako ji. – Kai esi vaikas, paauglys, viską priimi daug jautriau. Bet man pasisekė – turėjau daug mane ginančių draugų. Jei mokykloje kas nors iš manęs pabandydavo pasityčioji, jie patys tokius mokinius nuvesdavo pas mokytojus ir pareikšdavo, kad šie šaiposi, o taip daryti negalima. Kartą ir į muštynes dėl to buvo įsivėlę, net direktoriui teko įsiterpti.“ Pasak Redos, ko gero, tai, kad draugai ją suprato ir visada užstodavo, padėjo susiformuoti tokiai stipriai jos asmenybei, galinčiai taip atvirai apie viską kalbėtis, drąsinti kitus, savo pavyzdžiu juos įkvėpti. Todėl, pasak jos, jeigu būsime vieni kitiems jautrūs ir tolerantiški, būsime laisvi ir nepriklausomi.
Tolerancija Redai – tai pagarba vienas kitam, kito nuomonei. „Net jei ir atrodo, kad ta nuomonė neteisinga, vis tiek ją reikia gerbti, nes niekada nežinai, kokios aplinkybės paskatino žmogų vienaip ar kitaip mąstyti, gal jam ši nuomonė labai svarbi ir teisinga“, – svarsto Reda ir sako esanti įsitikinusi, kad niekas negali uždrausti turėti savo nuomonės. Viename iš šių susitikimų mokytoja vaikams Redą pristatė kaip motyvuotoją. Kol kas taip savęs įvardinti mergina dar nedrįsta, bet dalyvavusieji jos paskaitose neabejoja: Reda turi ką pasakyti ir tai daro taip įdomiai ir įtaigiai, kad į jos įkvepiančias ir motyvuojančias paskaitas jie rinksis dar ne kartą.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
