Šiuo metu Palangoje kartu su kanadiečiu vyru ir trimis sūnumis gyvenanti Monika Allard pasakoja, kad po vienuolikos metų, praleistų Kanadoje, ji ir vėl dienas leidžia gimtame krašte, kuriame vasaros metu šurmuliuoja gausa žmonių, o žiemą alsuoja ramybė.
Grįžusi į gimtinę, Monika privačiai moko suaugusius ir vaikus anglų kalbos, administruoja socialinių tinklų paskyras, padeda jas tobulinti, ieško reklamos galimybių klientams. Pasiteiravus, kas paskatino išvykti iš Lietuvos, palangiškė atvira – tai buvo ganėtinai spontaniškas, tačiau tuo pačiu metu ir gerai apgalvotas žingsnis:
„Iš pradžių į Kanadą vykau aplankyti draugų, kurie ten gyveno ir netikėtai, stebuklingu būdu, nusprendžiau likti. Pirmiausiai apsistojau pas draugus, vėliau ieškojausi darbo, o po to viskas vyko taip, kaip turėjo būti (šypsosi).
Apie šią šalį buvau daug girdėjusi ir iš draugų, ir iš giminaičių, todėl baisu pasilikti nebuvo. Daug kas Kanadą maišo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, mano, kad ten viskas tas pats, tačiau Kanada neturi nieko bendro su Amerika, nebent tik tai, kad yra tame pačiame žemyne. Viskas yra visiškai kitaip.“
Apie Kanadą M. Allard nuo pat vaikystės girdėjo iš savo a. a. prosenelės sesers, kuri šioje šalyje apsigyveno dar pokario metais. Grįždama į Lietuvą prosenelė Monikai visuomet parveždavo lauktuvių, o taip pat ir papasakodavo, kaip atrodo gyvenimas Kanadoje.
„Ta šalis man buvo labai artima, kadangi ten gyveno mano šeimos nariai, tad nesijaučiau taip, lyg nerčiau į nežinomybę. Žinoma, tuo metu, kai išvykau, buvo pats migracijos svetur pikas, tad šį norą – emigruoti – jaučiau ir aš.
Dauguma draugų sparnus kėlė į Angliją, Airiją, Norvegiją, tačiau manęs šios valstybės netraukė, buvau pasiryžusi vykti už Atlanto ir ten gyventi. Kuomet sužinojau, kad Kanadoje gyvena draugai, kurie buvo neseniai ten įsikūrę, vos tik sulaukusi kvietimo apsilankyti nedvejojau ir išvykau“, – tikina Monika.
Tada ir dabar
Prieš išvykdama gyventi į Kanadą, moteris savo gimtąją Palangą prisimena visiškai kitokią nei ji yra dabar. Anot pašnekovės, prieš 11 metų daug kas atrodė kitaip:
„Palangoje gimiau ir užaugau, o Klaipėdoje baigiau mokyklą. Anksčiau Palanga buvo ramesnis, tuštesnis miestas, žinoma, nekalbant apie vasarą. Rudenį, žiemą ir pavasarį čia būdavo tikra ramybė: mažiau gyventojų, pramogų ir, apskritai, turbūt visko daug mažiau.
Dabar miesto net nepalyginsi su tuo, kas buvo anksčiau, prieš man išvykstant. Atrodė, kad vieni kitus puikiai pažįstame, turėjome mažą Palangos bendruomenę. Šiuo metu mieste labai daug naujų žmonių privažiavę gyvena.“
Pripratusi prie ramaus pajūrio ritmo, nedidelių atstumų ir glaudžios bendruomenės, Monika pasakoja, kad persikėlus gyventi į Kanadą buvo sunku prisitaikyti prie miesto, kuriame gyveno, didybės, didelės šalies ir jos populiacijos.
„Visur buvo pilna žmonių, dideli atstumai, didelės parduotuvės, kurių net ir negalima palyginti su mūsų prekybos centrais. Visa šalies didybė buvo vienas didžiausių iššūkių pačioje pradžioje. Iš tiesų, nebuvau pratusi prie tokių atstumų ir viso kito, su kuo teko susidurti“, – atvirauja Monika.
Išvykus gyventi svetur pašnekovei vis norėjosi grįžti atgal į Lietuvą, kadangi trūko šeimos, giminių rato. Visgi, dažnai liūdėti netekdavo, kadangi Moniką ir jos vyrą mielai aplankydavo iš gimtinės atvykę tėvai, kurie bent kartą ar du į metus atvažiuodavo į Kanadą. Užėjusias nostalgijos akimirkas padėdavo išspręsti ilgi pokalbiai vaizdo skambučiais.
„Taip laikas ir neprailgo. Kuomet kiekvieną dieną susiskambini, matai tuos žmones – ryšys niekur ir nedingsta. Šeima visuomet buvo po ranka, dažnai aplankydavo, tad gyventi už Atlanto nebuvo taip sunku“, – priduria ji.
Pirmą kartą, kartu su savo kanadiečiu vyru, Monika Lietuvoje apsilankė 2018 metais, kuomet antrą kartą sugrįžo atšokti savo vestuvių. Pirmąsias kartu su vyru ir keliais artimaisiais jie atšventė Kanadoje, tačiau pašnekovė norėjo, kad vestuvėse sudalyvauti galėtų ir didesnis būrys giminaičių, todėl iškėlė jas antrą kartą ir gimtinėje:
„Tai buvo pirmasis mano vyro vizitas Lietuvoje ir mano grįžimas po 7-8 metų emigracijos. Iš tiesų, vyras buvo maloniai nustebintas. Nors prisipažinsiu, kad kai pirmą kartą jam paminėjau Lietuvos vardą, jis apie mūsų šalį nebuvo nieko girdėjęs.
Lietuva pranoko visus jo lūkesčius, ypač todėl, kad šalis yra be galo patogi norint pamatyti Europą. Jam be galo patiko mūsų sostinė Vilnius, Palanga, Klaipėda – visas pajūris. Negirdėjau nė vieno blogo žodžio.“
Pirmasis įspūdis paliko tiek daug gražių emocijų, kad šeima nusprendė savo ateitį kurti Lietuvoje. Žinoma, persikėlimas gyventi iš vieno žemyno į kitą turėjo savų sunkumų.
„Prisitaikyti net ir dabar yra kažkiek sunku, ypač užsienio piliečiui. Nežinau, kodėl, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja nusistatymas, kodėl užsieniečiai čia važiuoja, nemoka nei kalbos, nieko. Būtent tai ir sukelia sunkumus, tačiau eina jau antri metai, kai esame čia, ir matau, kad vyrui neblogai sekasi, jis nesiskundžia.
Dauguma lietuvių laisvai kalba anglų kalba, todėl jis puikiai gali visur susišnekėti. Galbūt tik maisto atžvilgiu jam yra neįprasti mūsų cepelinai, kugelis, bulviniai blynai ir kiti patiekalai“, – nusijuokia Monika.
Sunkumai lietuviškoje mokykloje
Nors užsieniečiui M. Allard vyrui prisitaikyti gyventi Lietuvoje sekasi neblogai, tačiau netikėtų sunkumų kyla trims Monikos berniukams, kurie persikėlę iš Kanados mokslus tęsia lietuviškoje mokykloje. Šiuo metu didžiausiu iššūkiu vis dar išlieka kalbos barjeras:
„Vis dar tebėra sunku vaikams prisitaikyti mokytis mokykloje. Ypač sunkiai sekasi vyresniajam, kuris Kanadoje buvo baigęs nemažai klasių, o pradėjęs mokytis čia – buvo nužemintas keliomis klasėmis žemiau vien tik dėl kalbos barjero.
Mokykloje jis yra labai dažnai lyginamas su kitais vaikais, teigiama, kad negali perkelti jo į kitą klasę tik todėl, kad jis nemoka lietuvių kalbos ir panašiai. Mokykloje turime nemažai sunkumų, tačiau stengiamės mokintis, kas yra labai sunku.
Sunku susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje nėra išvystytas joks projektas vaikams, kuris grįžusiems iš užsienio suteiktų pagalbą, nors pastaraisiais metais į gimtinę sugrįžta vis daugiau šeimų. Tad mokykla yra vienas didžiausių mūsų iššūkių ir nepasakyčiau, kad su juo susitvarkyti mums sekasi labai gerai.
Norime, kad mūsų vaikai galėtų integruotis čia, Lietuvoje, ir turėti aktyvų gyvenimą, kokį turėjo Kanadoje. Ten jie lankė daug būrelių, užsiėmimų, o kol kas jų čia negalime lankyti, nes auklėtojai, mokytojai nešneka anglų kalba ir mūsų dėl to nepriima.“
Mokykloje moteriai siūloma šeimoje nustoti kalbėti anglų kalba, mat, anot jų, tik taip vaikams pavyks persilaužti ir pradėti kalbėti lietuviškai. Visgi, Monika namų aplinkoje tokios prievartos netaiko, kadangi stengiasi išlaikyti vaikams saugią ir malonią aplinką.
„Stengiamės taip nedaryti. Visgi, tėtis – kanadietis, kurio gimtoji kalba yra anglų. Vaikai su ja užaugo, todėl būdami savame rate, šeimoje kalbame angliškai, neverčiame kalbėti vaikų tik lietuvių kalba vien tik todėl, kad grįžome gyventi į Lietuvą.
Namuose kuriame atmosferą, kurioje nėra jokio spaudimo, viską ateityje išmoksime, o ir mokykloje reikalai pradės gerėti su laiku. Neverčiame, nespaudžiame vaikų daryti to, ką daro mokykloje, kur ir taip juos visaip spaudžia, tikrina.
Namie mes atsipalaiduojame, gyvename gražiai, ramiai, kur saugu ir vienas kitą mylime“, – sako M. Allard teigdama, kad namų aplinkoje nesistengia vaikams kelti spaudimo dėl kalbos.
Be to, moteris džiaugiasi, kad nors mokykloje ir yra sunku, tačiau visumoje vaikai jaučiasi puikiai, laimingi. Vienintelis dalykas, kuris nepatinka vaikams – mokykla, tačiau, kaip juokauja pati Monika, visi vaikai jaučia panašius jausmus.
Pašnekovė taip pat pastebi, kad ugdymas Lietuvoje ir Kanadoje labai skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviškose mokyklose yra privaloma lankyti pamokas ir pateisinti jų nebuvimą svarbia priežastimi, o Kanadoje galima pasiimti keletą dienų laisvų ir jas praleisti kartu su šeima:
„Čia tvarka kitokia – ji griežta, nenoriu vartoti labai stipraus žodžio, tačiau galbūt net ir šiek tiek traumuojanti vaikus. Mokykla yra atskira tema, galėčiau apie ją kalbėti labai ilgai. Kol kas mums su ja nesiseka.
Tik visai neseniai pavyko išsireikalauti kitokio požiūrio į mano vaikus. Žinoma, nenoriu vien tik tuo remtis, tačiau tik tada, kai į Lietuvą atvyko mokytis ukrainiečių vaikai, kurie nekalba lietuvių kalba, šiek tiek pasikeitė reikalai. Mano vaikai, kurie nemokėjo kalbos, būdavo visuomet paliekami po pamokų, gaudavo vien neigiamus rezultatus, blogus atsiliepimus.
Pradėjau minėti, kad yra ir kitų vaikų, kurie nekalba lietuviškai, todėl vien tik dėl to, kad mokytojos nekalba angliškai, o rusiškai, neturėtų diskriminuoti ir mano vaikų. Visi vaikai turi turėti galimybę pereiti į kitą klasę, atsiskaityti testus, užduotis. Neįsivaizduoju, kas mūsų laukia šį rudenį, tačiau tikiuosi, kad reikalai tik gerės.“
Palangiškė pastebi, kad praėjus daugeliui metui, Lietuva klesti, žydi, tačiau pamiršta pasirūpinti pagrindinėmis įstaigomis, kuriose trūksta šiuolaikiško požiūrio.
„Policija, ligoninė, mokykla vis dar yra įstrigę keliais metais atgal. Šiose įstaigose niekas per daug nesikeitė“, – priduria baigdama pokalbį ji.
