Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja psichiatrė Ona Davidonienė sako, kad psichikos sutrikimų yra daug ir įvairių, kaip ir priežasčių, dėl kurių susergame.
Psichikos sutrikimai skirstomi į dvi pagrindines grupes: endogeninius, greičiausiai paveldimus, kurių priežastys yra žmogaus viduje, ir egzogeninius, kuriuos sukelia išoriniai veiksniai – patirtos didelės nelaimės, stiprus stresas ir kt. „Labai dažnai manoma: jei tėvai serga psichikos liga, būtinai sirgs ir vaikai. Tai nėra tiesa. Tam, kad liga pasireikštų, reikia daugybės sutampančių veiksnių“, – pabrėžia psichiatrė.
Psichikos liga ar negalia?
Kai žmogus atsiduria krizinėje situacijoje, smegenyse išsibalansuoja tam tikri procesai, gali atsirasti psichikos sutrikimų, kurie kartais baigiasi darbingumo praradimu arba negalia.
„Kuo toliau, tuo geriau medikai gali padėti žmogui psichikos sveikatos srityje, yra labai daug įvairių priemonių, nebūtinai medikamentų. Deja, psichikos sutrikimai dažniausiai būna lėtiniai, todėl neretai, ypač jei ilgesnį laiką nesikreipiama pagalbos, nepaisant medikų pastangų, žmogus tampa neįgalus, – aiškina psichiatrė. – Psichikos liga nereiškia, kad žmogus turi negalią, bet jei sutrikimą kontroliuoti sunkiau, jei nesilaikoma gydymo režimo, liga progresuoja, žmogus praranda dalį darbingumo, išsivysto didesnė ar mažesnė negalia. Beje, ji gali būti nustatoma nebūtinai visam likusiam gyvenimui – kartais, suteikus tinkamą pagalbą, po ilgo ir nuoseklaus gydymo žmogus gali vėl grįžti į įprastą gyvenimą.“
Pasak O. Davidonienės, dažnai kalbama, kad Lietuvos gyventojų psichikos sveikata labai prasta. Vis dėlto ligomis, kurios sukelia negalią, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje sergama daugmaž vienodai. Pastaruoju metu sparčiausiai daugėja nuotaikos sutrikimų.
Pasak pašnekovės, sutrikimas, kuris, nepaisant teikiamos pagalbos, dažnai lemia negalią, yra depresija: „Prognozuojama, kad tarp lėtinių ligų depresija netolimoje ateityje visame pasaulyje gali tapti viena iš dažniausiai negalią sukeliančių ligų. Mūsų gyvenimo tempas ypač didelis, patiriame daug įtampos, ilgalaikių, užsitęsusių stresų. Visa tai turi įtakos ne tik psichikos, bet ir fizinei sveikatai – mus dar veikia ir oro užterštumas, ir stichijos, ir ekstremalios situacijos. Maždaug 45 proc. žmonių depresija nustatoma pavėluotai, pas specialistus jie pakliūva su įsisenėjusiomis bėdomis, tokiu atveju gydymo procesas daug ilgesnis ir negalia vystosi sparčiau.“
Dar sudėtingiau gydomas bipolinis sutrikimas, arba nuotaikos svyravimas nuo depresijos iki manijos. „Gydyti bipolinį sutrikimą gydytojui psichiatrui – didelis iššūkis. Labai sudėtinga nustatyti reikiamą antidepresantų kiekį, kad žmogaus būsena iš depresijos nepereitų į maniją.
Reikia nuolatinio atidumo, priežiūros, labai gero kontakto su žmogumi, kad jis nebijotų gydytojui pasisakyti ir apie pernelyg gerą nuotaiką, ir apie artėjančią depresiją. Situacija šiuo atveju kinta labai greitai. Jei ji nekontroliuojama, liga gali baigtis lengvesne ar sunkesne negalia“, – pabrėžia O. Davidonienė.
Negalios priežastimi gali tapti ir šizofrenija. „Šiai ligai atsirasti aplinka turi mažiausiai įtakos, ją lemia endogeniniai veiksniai, paveldimumas. Štai ir dabar – epideminė situacija, aplink labai daug streso, neaiškumų, praradimų, bet tai turi įtakos tik naujiems nerimo, depresijos, o ne šizofrenijos atvejams atsirasti. Aplinka gali nebent išprovokuoti pablogėjimą, paūmėjimą, galbūt ligos eiga taps banguotesnė, bet pasakyti, kad dėl to daugiau žmonių susirgs šizofrenija, būtų neteisinga“, – tikina psichiatrė.
Pasak jos, maždaug trečdaliui žmonių, kuriems diagnozuota šizofrenija, gyvenime gali pasitaikyti vos vienas psichozės epizodas, o sėkmingai pritaikius gydymą, likusį laiką jie gyvena visavertį gyvenimą. Be to, šizofreniją galima vis labiau kontroliuoti, pritaikius tinkamus vaistus pasiekti ilgesnę remisiją, kad paūmėjimai būtų kuo mažiau išreikšti. Vis dėlto, psichiatrės teigimu, ši liga negalią lemia gana dažnai, ir psichiatrams, kitiems specialistams tenka įdėti daug pastangų, kad sutrikimas žmogui kuo mažiau trukdytų gyventi.
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Kaip pastebėti ir padėti?
O. Davidonienė primena, kad sunkūs psichikos sutrikimai dažniausiai pasireiškia paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, nors gali užklupti ir bet kokio amžiaus žmogų. Labai svarbu, kad gydymas būtų pradėtas kuo anksčiau: „Psichikos ligas žyminti stigma vis dar labai didelė – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dažnai žmonės ne tik nesikreipia į medikus, bet ir patys sau nepripažįsta, jog jiems reikia pagalbos. Artimieji turėtų pastebėti, kad žmogui kažkas ne taip, žinoti, kokie požymiai signalizuoja, kad šeimos nariui, draugui ar kolegai jau reikia kreiptis į specialistus.“
Labai retai depresija prasideda iškart, ryškiais nuotaikos pablogėjimais – dažnai žmogus iš pradžių praranda gyvenimo džiaugsmą, nustoja bendrauti, domėtis tuo, kas jam anksčiau buvo įdomu.
„Jei matome, kad artimojo gyvenime nevyksta to, kas gali turėti įtakos elgesio pokyčiams, pirmiausia turėtume jį pakalbinti ir paklausti, kodėl nustojo lankytis chore, sporto klube, kodėl pradėjo vengti savo draugų, nebesilanko bendruomenės pasibuvimuose, nebesidomi tuo, kuo domėjosi anksčiau, – pataria psichiatrė. – Jei dar neseniai buvęs aktyvus, viskuo besidomintis žmogus užsidaro savyje, laiką leidžia savo kambaryje arba, dar blogiau, lovoje, būtinai kalbėkimės su juo, siūlyme pagalbą. Jei depresija pradedama gydyti pradinės stadijos, galima apsieiti be vaistų, tik su psichologo ar psichoterapeuto pagalba.“
Statistika rodo, kad žmonių, turinčių nuotaikos sutrikimų, savižudybės yra dažnesnės. Čia vėlgi labai svarbus artimųjų pastabumas. Pasak O. Davidonienės, verta atkreipti dėmesį, jei žmogus pradeda kalbėti apie tai, kam paliktų savo turtą, netikėtai surašo testamentą, nors prieš tai panašiais dalykais nesidomėjo. Dar vienas nerimą keliantis signalas – jei žmogus pradeda elgtis taip, kaip jam anksčiau nebuvo būdinga.
„Teko susidurti su vyresnio amžiaus moterimi, kuri labai aktyviai lankė bažnyčios chorą, buvo įsitraukusi į šią veiklą. Vieną dieną ji nustojo ten vaikščioti. Artimiesiems sakė – pavargau, nebenoriu. Niekas į tai neatkreipė dėmesio, kol kartą moteris vieną dieną pabandė nusižudyti. Laimė, ją pavyko išgelbėti, vis dėlto tai puikiausias pavyzdys, kad turime būti atidūs dėl net nežymiai pasikeitusio artimųjų elgesio“, – pabrėžia psichiatrė.
Ji įspėja, jog savižudybei besirengiantis žmogus su aplinkiniais gali ne tik nesidalinti savo mintimis, bet ir niekaip neparodyti savo ketinimų: „Kartais po nelaimės iš artimųjų girdim – viskas buvo gerai, vakar kalbėjome, jis netgi juokėsi. Tai nereiškia, kad žmogaus viduje nesikaupia kas nors bloga, tik jis pasąmoningai bando save nuteikti, nerodyti blogų minčių ar nuotaikos. Tik ilgesnį laiką jį stebėdami galime pamatyti, kad kažkas ne taip.“
O. Davidonienės teigimu, artimieji nieku gyvu neturėtų kaltinti savęs, jei nutinka nelaimė, jei žmogaus išgelbėti nepavyksta. „Nesame dievai ar aiškiaregiai, todėl ne viską galime pastebėti, ypač jei žmogus uždaras ir nelinkęs demonstruoti savo jausmų. Pasitaiko atvejų, kai nelaimė trenkia ir kaip perkūnas iš giedro dangaus. Artimieji neturi likusio gyvenimo praleisti su kaltės našta“, – teigia psichiatrė.
Kaip rūpintis psichikos sveikata?
Pasak pašnekovės, psichikos sveikata turime rūpintis kiekvienas, ypač dabar, kai antroji koronaviruso pandemijos banga kerta vis smarkiau, kai vėl daugėja įvairių grėsmių ir nerimo.
„Įtakos psichikos sveikatai turi viskas, kas vyksta aplinkui mus. Tai – tarpusavio santykiai artimoje ar viešojoje erdvėje, darbdavio ir darbuotojo santykiai ir pan. Kartais atrodo, kad net ir norėdami negalėtume žmogaus psichikos sveikatos sugriauti labiau nei netinkamai bendraudami. Gaila, bet žmonės labai susvetimėję, tarp jų daug patyčių, kurios gajos net mūsų valstybės viršūnėlėse. Dažnai susiduriame su vadovų arogancija, nesiskaitymu su darbuotojais, nemokėjimu toleruoti kitokios nuomonės. Tarsi pabrėžiama: „Aš esu tas, kuris gali daryti ką nori, o tu turi klausyti“, – sako psichiatrė.
Psichikos sveikatą blogina ir žmonių susvetimėjimas, kai artimi santykiai iškeičiami į socialinius tinklus, virtualią erdvę, vis mažiau bendraujama gyvai. „Anūkas nebeprisimena, kada paskutinį kartą skambino močiutei, sūnus – senam tėvui ar mamai. Sulindę į virtualią erdvę, sutraukome emocinius ryšius, o mums jų labai reikia, – pastebi pašnekovė. – Žmogus nuo roboto ar dirbtinio proto skiriasi tuo, jog mes turime emocijas, mums reikia šilumos, artumo, norime jaustis reikalingi. Deja, nebemokame džiaugtis mažomis dovanėlėmis, pasibuvimu kartu, paprastais, kasdieniais dalykais. Tam, kad jaustumės geriau, turime grįžti prie paprastų žmogiškųjų vertybių, būti atidesni, šiltesni vienas kitam. Visada sakau: padaryk žmogui ką nors gera, bet kokioje srityje, ir jo psichikos sveikata taps geresnė.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
