Pasikalbėti su ilgamečiu licėjaus direktoriumi, kuris prestižinei mokymosi įstaigai vadovauja nuo 1994-ųjų metų, susitinkame pačiame licėjuje.
Tiesa, ugdymo įstaigos vadovas Saulius Jurkevičius tądien nepriminė rimto ir solidaus direktoriaus – anaiptol, drąsiai neriantis po purvinas nuo statybų erdves, pašnekovas noriai rodo, kaip pasikeitė per remontą licėjus, į ką pavirto aktų salė, kurioje vyksta egzaminai bei šventės.
Dar daugiau – S.Jurkevičius, atrodo, visiškai pamiršęs savo statusą, sveikinasi su dirbančiais statybininkais, bendrauja su jais ir kone kiekvieno sutikto paklausia, kaip sekasi darbai.
Galbūt tikrai šiuolaikinis vadovas nėra tik į nepatogų kostiumą įsispraudęs asmuo, po juo slepiantis tikrąjį veidą, asmenines savybes ir net silpnybes?
Nuo šiandien naujienų portalas tv3.lt pradeda straipsnių ciklą „Iš arti“, kuriame jums pateiksime įdomius ir kiek kitokius pokalbius su viešųjų įstaigų, ligoninių, ugdymo įstaigų vadovais. Mes tikime, kad net ir po solidžiausio vadovo kauke slypi jautri, išsilavinusi ir įdomi asmenybė.
Sauliau, esate istorijos mokytojas bei ilgametis Vilniaus licėjaus vadovas. Ar prisimenate savo, kaip istorijos mokytojo, pirmuosius žingsnius?
Istoriją baigiau Vilniaus pedagoginiame institute (Lietuvos edukologijos universitete – red.past), o pirmąsias pamokas vesti pradėjau Žvėryno gimnazijoje. Kai ėmė funkcionuoti pats licėjus, turėjau pamokų ir čia, o nuo 1994-ųjų metų ėmiau vadovauti.
Vadovo kadencija trunka penkerius metus. Šiais metais vyks nauji rinkimai.
Ar matote save ir ateityje licėjaus vadovu?
Šiuo metu licėjuje vyksta didžiuliai remonto darbai, dalis moksleivių persikėlė mokytis į Vilniaus Senvagės gimnaziją, dalis – į Vilniaus privačią gimnaziją.
Jeigu išeičiau, atrodytų, lyg aš bėgu nuo sunkumų, o tai būtų nesolidu.
Dabar mokykloje vyksta dideli remontai, vyrauja išsiblaškymas. Šiuo atveju manau, kad išeiti reikėtų padarius darbus, o ne sunkumų metu.
Ar tai, kas vyksta šiuo metu mokykloje, yra didžiausias iššūkis, kuris jums teko per ilgus vadovavimo metus?
Dabar daugybė dalykų susidėjo į vieną vietą – vyksta remontas, moksleiviai ir personalas dirba skirtingose patalpose, mus pasiekė nauji ugdymo planai, reikia įvykdyti tam tikras vadovų kompetencijas. Visko labai daug. Tai tikrai nemenkas iššūkis.
Kada gi pagaliau moksleiviai galės sugrįžti į licėjų?
Planuojame, kad remontas pasibaigs šių metų pabaigoje. Tikiuosi, kad bus metama stipresnė jėga. Norėtume, kad moksleiviai 2020-ųjų metų pradžioje galėtų įsikurti ir grįžti į mokyklą.
Sutinku, kad esminis mokyklos sutvarkymas buvo reikalingas. Mokykla funkcionavo, tačiau atrodė vargingai.
Šiuo metu esate ir mokytojas, ir vadovas, tačiau viskas prasidėjo nuo istorijos mokytojo darbo. Ar nesusidūrėte su moksleivių požiūriu, kad esate mokytojas vyras? O gal, anaiptol, tai iššaukdavo teigiamas emocijas?
Istorija aš visada domėjausi ir domiuosi. Man įdomu dalintis žiniomis, patirtimi ir atradimais su mokiniais. Ši profesija yra labai artima mano charakteriui ir būdui.
Man su mokiniais labai gerai sekasi, tačiau šiuo metu pamokų turiu nedaug, nes ant pečių gula vis daugiau vadybinio darbo.
Kaip mokiniai reaguoja, kai vesti pamokų ateina pats įstaigos direktorius? Pamenu, kai man matematiką vesdavo mokyklos direktorius, net nežinodavau, ar derėtų užduoti kokį nors klausimą... Ar šiais laikais jaunimas taip pat susikaustęs?
Licėjuje yra pakankamai demokratiška aplinka. Vis dėlto, pareigos suteikia tam tikrų įpareigojimų ir aš pats jaučiu, kaip iš mokinių pusės atsiranda distancija. Mokiniai demokratiški, tačiau barjerą pajuntu tada, kai labiau norisi spontaniško bendravimo. Aš pats pareigų nesureikšminu.
Gal tai ir yra pagrindinė savybė, kurią turi turėti vadovas? Išlikti žmogišku kiekvienoje situacijoje?
Nereikia galvoti, kad pareigybė yra labai svarbu. Visa tai – laikina. Buvimas vadovu kartais gali pakelti į neadekvatų savęs ir aplinkos suvokimą arba vertinimą. Vis dėlto, yra du aspektai – privačių ir valstybinių įmonių vadovai. Jeigu esi privataus ir padaręs arba sukūręs viską pats, tai yra vienoks vadovavimas, o kai valstybinėje įstaigoje – pojūtis vėl kitoks.
Ar įsivaizduojate save kitoje srityje ir kur labiausiai pailsite nuo nuolatinio šurmulio?
Protų kovos yra mano laisvalaikis ir pomėgis. Į jas einu du kartus per savaitę, esu Roberto Petrausko lygoje. Protmūšiuose lankausi lyg kiti sporto klubuose – reguliariai.
Nemažai skaitau, daug kuo domiuosi, turiu stiprų bendrąjį išsilavinimą. Galėčiau susirungti beveik su bet kuo.
Mano turimos žinios virsta laisvalaikiu. Domiuosi literatūra, muzika, teatru, opera. Turiu platų žinojimo lauką. Kartais, neslėpsiu, žmonės mane nustebina savo nežinojimu.
Pavyzdžiui, aš domiuosi naujomis naujomis muzikos grupėmis, matai, kaip keičiasi kinas, stebiu tai, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Toks ir yra mano pomėgis.
Esate ilgametis pedagogas, dirbate tarp mokinių. Kaip jie, jūsų akimis, keičiasi?
Didžiulį poveikį jaunimui padarė technologijos. Jaunimas labai mažai informacijos turi atmintyje. Formuojamas įsivaizdavimas, kad viską gali rasti interneto paieškoje, tačiau net ir norint rasti patikrintą informaciją, reikia turėti suvokimą.
Reikia įdėti nemažai pastangų, kad galėtume patys suformuoti savo žinių lauką.
Labai svarbu, kad tikslinga informacija žmogų pasiektų natūraliai. Jeigu prie tam tikros informacijos prieini su noru, tikslingai, tai ji ir užsiliks atmintyje, tačiau jeigu viskas vyksta tik formaliai, „kalimo“ principu, netrukus suprasi, kad prisimeni tikrai ne viską.
Sutiksite, kad suvokimas apie mokslus, išsilavinimą bei pasaulio pažinimą ateina per šeimą ir iš šeimos?
Viskas ateina iš šeimos – jeigu tėvai prie vakarienės kalbasi apie kino filmus bei liečia temas, kurios yra susijusios su bendromis žiniomis ir išsilavinimu, tai ir vaikams norėsis apie tai kalbėti.
Vis dėlto, reikia pastebėti, kad pastaruoju metu žmonės nesugeba susikaupti, o perskaityti knygą tampa problemiška ir net sudėtinga.
Kuo domisi jaunimas? Kas žavi moksleivius?
Daugelis turi savo nišas, kuriomis domisi, tačiau pastebiu, kad stokojama bendresnio matymo, platesnio lauko. Anksčiau mes domėjomės italų kinu, anglosaksiška muzika, o dabar daugeliui pakankamai sunku atsirinkti, kas iš tikrųjų yra gera ir stipru.
Štai į Lietuvą buvo atvykusi grupė „Muse“. Tai yra įvykis, tačiau kažin ar daugelis suvokia, kiek tai mums yra svarbu.
Pavyzdžiui, mes esame pernelyg prisirišę prie senų muzikos grupių, todėl nenuėjome pirmyn su naująja karta.
Pažiūrėkite, kokios stiprios yra grupės „Imagine dragons“, „The killers“, „The editors“. Pastaroji grupė yra reiškinys britiškoje muzikoje. Viskas eina į priekį, o štai lietuviai vis dar eina į pensininkų koncertus.
Stingas, Eltonas Johnas yra praeitis. Jų laikas jau praėjęs. Ateina naujoji karta, todėl reikia žiūrėti, kas vyksta, kokie pokyčiai.
Esate vadovas, mokytojas bei itin išsilavinęs bei apsiskaitęs žmogus. Kaip paroje rasti laiko viskam?
M. Bulgakovo romane „Šuns širdis“ yra gera frazė: „Kas niekur neskuba, tas visur suspėja.“ Kai nori, randi laiko viskam.
Tiesiog reikia norėti gilinti žinias. Taip pat labai svarbu su kuo bendrauji, kokia yra aplinka, kurioje būni, apie ką kalbiesi su draugais.
Prieš kelerius metus, Sauliau, viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija apie tai, kad jūs neturite ir nesinaudojate mobiliuoju. Ar per tiek laiko niekas nepasikeitė?
Manau, ta žinia buvo kiek perspausta, tačiau telefoną aš naudoju minimaliai ir tik tiek, kiek yra būtinybės.
