Šturmanaujate jau daugiau nei dvidešimt metų. Kuo Jums patinka šios pareigos?
Šiuo metu yra 29-asis mano, kaip šturmano, sezonas. Tai – daugiau nei 260 varžybų ir dar daugiau patirčių, emocijų, istorijų. Savo „automobilizmo“ pradžioje dažnai girdėdavau klausimą: „kodėl tu pats nesėdi už vairo?“. Iš tiesų buvo noras pratęsti vairuotojo karjerą, man visai neblogai sekėsi, bet kažkaip netikėtai susidomėjau šturmano-mechaniko darbu. Vairavimo patirtis buvo neįkainojamas dalykas automobilio valdymo srityje, o šturmanavimas man tapo nauju etapu. Vis labiau supratau, kad tai daugiau psichologinis darbas, su daugeliu niuansų įvairiose varžybinėse situacijose. Sėkmingas mano, kaip šturmano, darbas yra sukurti ekipaže darną paprastose ar sudėtingose, lengvose ar įtemptose, liūdnose ar linksmose situacijose. Vairuotojo psichologinis komfortas yra svarbus, tiesiogiai daro įtaką rezultatui.
Sakoma, kad geras šturmanas komandoje gali ne tik skaityti kelio knygą, bet ir psichologo pareigas atlikti. Kokius metodus naudojate, kai reikia nuraminti ar sudrausminti vairuotoją?
Pagrindinis gero šturmano bruožas – profesionalumas. Priklausomai nuo to, kiek daug gali tobulėti, prisitaikyti – tiek geras ir būsi.
Yra trys pagrindinės šturmano darbo dalys:
1. Dalykinė – tai gebėjimas orientuotis keliuose, žemėlapiuose. Gebėjimas atlikti įvairius matematinius skaičiavimus, analizuoti situaciją, suvokti automobilio judėjimo fiziką, organizuoti periodiškus varžybų važiavimus, sudarinėti veiklos planus ir pan.
2. Fizinė – čia svarbiausia kūno būklė, sportiškumas, ištvermė, staigių fizinių krūvių atlaikymas – kelio knygos skaitymas, kuomet tave automobilyje supa, pykina, alina karštis.
3. Emocinė – šioje dalyje šturmanas privalo rūpintis teigiamos ekipažo nuotaikos palaikymu. Reikia nuolat išlaikyti tvirtą balso tembrą, kalbėti aiškiai ir garsiai. Taip pat kontroliuoti vairuotojo emocijas – tramdyti tiek neigiamas emocijas, tiek euforijos jausmą, nors sportinis pyktis dažnai suveikia ir kaip varomoji galia.
Nesu specialiai galvojęs, kokį metodą ir kurioje situacijoje reikėtų pritaikyti, viskas suveikia spontaniškai, akimirksniu. Jeigu su vairuotoju gerai sutariame, iškilusias situacijas išsprendžiame teigiamai – vadinasi metodas buvo tinkamas.
Kaip manote, kiek laiko turi praeiti, kad šturmanas / vairuotojas galėtų save vadinti profesionalu?
Profesionalumo lygis parodo, kiek žmogus turi talento, kiek skiria laiko ir įdeda darbo. Jei kalbėčiau apie „savo“ vairuotojus, man pavyko – juos galima vadinti profesionalais. Aukštą tobulumo lygį pasiekė labai greitai, nes buvo visiškai atsidavę sportui, visiški fanatikai.
Na, o kalbant apie kelio knygas, yra tekę girdėti, kad jas kolekcionuojate, ar tai tiesa? Jei taip, kodėl? Kiek jų jau turite prirašęs?
Knygas (stenogramas) kolekcionuoju, na dabar kiek gal fragmentiškai, pasilieku svarbesnes sau, dėl įdomumo. Tiesiog jos yra tam tikra mokymų ir mokymosi proceso dalis, istorija. Juolab, kai stenogramos parašytos lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Knygų namuose begalės, šimtai.
Tikriausiai varžybų metu, net ir taikant įvairias laiko patikrintas technikas, pasitaiko kuriozinių situacijų. Papasakokite, keletą įdomiausių situacijų kuriose Jums yra tekę atsidurti?
Kai jau pravažiuota tiek ralių, tai viskas atrodo kaip viena didžiulė istorija – daugybė datų, prirašytų kelio knygų, benzino, padangų, kilometrų, greičio ruožų. Kiekvienose dalyvautose varžybose galima atrasti įsimintinų, unikalių, kurioziškų nutikimų.
Įsiminė paskutiniame greičio ruože išplėšta pergalė; tolimuose kraštuose per varžybas plevėsuojančios Lietuvos trispalvės; tikslus lanko sugriebimas ranka išvengiant virtimo, paskutinę sekundę po remonto į laiko kontrolės punktą paduota kortelė; diržu pririštas amortizatorius ir lėkimas tolyn, tarsi nieko nebūtų nutikę; pagautas stenogramos sąsiuvinis, kai nebaigus varžybų pritrūkome benzino ir dar daugybė istorijų.
Kaip elgiatės patekęs į neplanuotas situacijas?
Vienas pagrindinių dalykų, kaip sakė vienas išminčius – nepamesti galvos! Emocijos šaukia kilnoti rankas ir rėkti, o protas grumiasi – galvok ramiai! Vyksta amžina dvikova, bet aš sukaupiu jėgas ir renkuosi antrąjį variantą.
Autosporte turite sukaupęs daug patirties ir žinių. Ar prieš varžybas Jus vis dar aplanko jaudulys? Kaip su juo tvarkotės?
Prieš kiekvienas varžybas atsiranda įtampa, kuri priverčia labiau susikaupti ir nuolat galvoti tik apie tai, kas svarbu trasoje. Prieš svarbias kovas mėgstu pabūti vienas ir nesiveliu į kalbas, kurios visiškai nesusijusios su varžybomis.
Šiemet Lietuva mini savo 100-metį. Kokius didžiausius šalies pasiekimus automobilių sporte per šį laikotarpį galėtumėte išskirti?
Lietuvos automobilių sportas, jo praeitis ir dabartis yra labai reikšmingi valstybei. Jeigu prisimintume sovietmečio laikus, visi geriausi lenktynininkai būdavo iš Lietuvos. Pavyzdžiui: broliai Arvydas ir Kastytis Girdauskai, Stasys Brunza, Eugenijus Tumalevičius, Vylius Rožukas, Vytautas Sabotaitis – tai puikūs lenktynininkai , kurių pakilimo laikotarpiu prasidėjo ir mano, kaip sportininko karjera. Įgūdžius ir patirtį perėmė ir daugelis vėlesnių laikų šalies autosporto talentų. Apie lenktynininkus iš Lietuvos kalbama su didele pagarba, o mūsų šalies sportinių ir lenktyninių automobilių inžinerija turi puikų vardą ir toli už valstybės ribų.
Kalbant konkrečiai apie ralį, kokius didžiausius laimėjimus, ryškiausius sportininkus ir įsimintiniausias varžybas galėtumėte išskirti?
Laikotarpis nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo automobilių sportui – tarsi nauja knyga: 1990 metais buvo įkurta Lietuvos automobilių sporto federacija, kuri laikui bėgant tapo Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) nare. Tad, sportininkai su didžiuliu malonumo pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionato etapuose ir lipo su Lietuvos trispalve ant aukščiausių pakylų.
Ralis yra bene daugiausiai materialinių ir žmogiškųjų resursų reikalaujanti automobilių sporto šaka, bet nepaisant to – dalyvių ir žiūrovų labai mėgstama. Jau daugelį metų Lietuvoje gilias tradicijas išlaiko tokie renginiai, kaip ralis „Kauno ruduo“, unikalus istorinis ralis „Aplink Lietuvą“, įspūdinga „300 Lakes Rally“ serija, tarptautinių varžybų etapai – FIA Baltic Rally Trophy, North European Zone, World Rally Championship ir kt.
Ši automobilių sporto rūšis išsiskiria ir puikiais sportininkais, tokiais, kaip: Saulius Girdauskas, Aurelijus Simaška, Rolandas Mackevičius, Henrikas Kazlauskas, Vilius Rožukas, Vytautas Švedas, Ramūnas Čapkauskas, Benediktas Vanagas, Dominykas Butvilas, Deividas Jocius... Galėčiau tęsti ir tęsti.
Ką manote apie dabartinę automobilių sporto padėtį Lietuvoje?
Lietuvoje automobiliai, iš esmės, užima didelę žmonių gyvenimo dalį. Su jais susietas kasdieninis kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Tad, natūralu, jog šiokie tokie sportinio vairavimo įgūdžiai yra išugdomi visoms kartoms – pradedant mažais vaikais, baigiant senjorais. Automobilių sportas gali būti pramoga, bet tuo pat metu ir darbas, nešantis rezultatus. Kartingai, slalomas, žiedinės ar virtualios lenktynės, ralis, krosas, rali-krosas, driftas, traukos lenktynės, bekelės ar pramoginės varžybos – visos jos svarbios ir pamėgtos žmonių.
Ką patartumėte žmonėms, svajojantiems apie karjerą automobilių sporte?
Su paprastais patarimas – šiek tiek sudėtinga. Šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai autosporto mokyklų bei plačiai išvystytų mokymo programų, skirtų įvairioms automobilių sporto sritims. Tačiau šalyje veikia per 40 autosporto klubų. Tad, jeigu kyla klausimų ar reikia patarimo – galite kreiptis į mane, su malonumu pagelbėsiu!
