Beje, taip sakau ne todėl, kad paprastai važiuoju turėdamas gerą startinį numerį. Tuose greičio ruožuose, kuriuos reikia įveikti po du kartus, antrojo „dublio“ metu Žemaitijos trasos nebūna išmaltos taip, kad keltų kokių nors papildomų rūpesčių.
Išimtimi galima laikyti keletą atkarpų karjeruose, kur minkštas smėlis po ratais akimirksniu ištaškomas ir kelias pradeda būti galvos skausmu viena ašimi varomus automobilius vairuojantiems sportininkams. Tačiau kaip taisyklė tai būna tik trumpos jungiamosios greičio ruožų dalys.
Kaip stipriai sąlygas čia keičia lietus?
Kiek pamenu, pastaraisiais metais Žemaitijos raliai būdavo „sausi“. Tokiomis sąlygomis svarbesnis veiksnys yra vėjo stiprumas, nes esant štiliui važiuojantys paskui lyderius gauna nemažai dulkių. Vieną kartą čia teko vytis Ramūną Čapkauską, tai rizikos laipsnis dėl to smarkiai išaugo.
Kaip su savais uždaviniais tvarkėsi šio ralio organizatoriai?
Iš esmės tose pačiose vietose vyko ir „Saulės ralis“, ir Žemaitijos, kuriuos organizavo skirtingos komandos. Ir vieniems, ir kitiems teko spręsti logistikos galvosūkius, kaip geruosius greičio ruožus sujungti su didesnėms žiūrovų auditorijoms patogiomis ar rėmėjams svarbiomis vietomis. Tai nėra patogu sportininkams, bet kompromisai neišvengiami. Beveik visose lenktynėse pasitaiko „tuščių“ pravažiavimų tarp greičio ruožų, kartais siekiančių 100 ar net 120 kilometrų.
Šiaip lyginant Šiaulius, kuriuose keletą metų buvo ralio centras, ir Kelmę, kur lenktynių bazė įsikūrė pernai, akivaizdu, kad pastarojo miesto žmonės kur kas mažiau išlepinti renginių, todėl ralio karavano viešnagė čia tapo iš tiesų smagia švente.
Kiek ralio meistrams svarbūs žiūrovai? Ar lėkdami greičio ruože spėjate fiksuoti kas vyksta šalikelėse?
Be abejonės spėjam. Žiūrovai yra vienas svarbiausių veiksnių, didinančių sportininkų motyvaciją. Jei tik sirgaliai nelaksto per trasą prieš „kovinius“ automobilius, jų buvimas įpareigoja atiduoti visas jėgas ir važiuoti maksimaliai greitai. Juk stebėti kovų greičio ruožuose važiuoja ne atsitiktiniai žmonės, o suprantantys greičio technologijas ir mokantys vertinanti kokybišką vairavimo techniką. Vien šie dalykai yra verti pagarbos.
Mano galva, visų Lietuvos ralio čempionato etapų organizatoriai galėtų daugiau dėmesio skirti žiūrovams – pasufleruoti jiems kaip nukeliauti iki vizualiai įdomiausių trasų vietų, patarti kaip saugiai stebėti lenktynes, pasirūpinti operatyvia informacija apie kovą atskirose klasėse ir įskaitose. Jei tai padarys ir Žemaitijos ralio strategai, šios lenktynės galės būti statomas į vieną gretą su „300 Lakes Rally“ ar „Halls Winter Rally“ ir vadinamos vienu geriausių automobilių sporto renginių Lietuvoje.
N40 vyrų autoklubas